Miesteliai.lt

Šiandien gręžiotis į praeitį lyg ir nebemadinga. Rizikuoji būti apkaltintas sentimentalumu. Mes, gyvenantys didmiesčiuose, išlepinti kultūros ir sparčiai kylančios naujosios architektūros, manome, jog provincija pasmerkta tykiai merdėti. Bet štai „ į akį įkrito / pasviręs vandens / bokštas“ – ir Viktoras Rudžianskas išleido 6-ąją savo poezijos knygą „Miesteliai.lt“*, kuri pavadinimu (nuoroda į galimą interneto svetainę) įsirašo į esamąjį informacijos ir informatikos amžių, o apipavidalinimu (skyriams atskirti panaudotos senos nuotraukos iš šeimos albumo) ir tekstais liudija būtąjį laiką, stabdomą praeities akimirkose. Tai mažų miestelių, bažnytkaimių, į kuriuos neišvengiamai skverbiasi šių dienų realijos – televizija, elektroninis paštas – istorija, apimanti bemaž šimtmetį, bet aktualizuota dabartyje, o lyrinis subjektas – žmogus (tėvas, diedas), lyg ir besirengiantis reaguoti į naujoves, bet nematantis didelio reikalo, nes visa, kas jį supa – laukai, gyvuliai, ūkis – reikalauja kur kas daugiau dėmesio („Rytas“, p. 8).
Monologinis minčių srautas tekste virsta kasdienybės poezija („Monologas, pro langą žvelgiant į bažnyčios bokštus“, p. 10). Poetiška tai, kas čia pat, pasiekiama žvilgsniu: raišas balandis, kuodą danguje pametusi pempė, saulė saldžios sriubos lėkštėje, į pieną įkritusi – iš pieno plaukusi – musė… Kasdieniu veiksmu pradėtas eilėraštis pabaigoje neretai transformuojamas į metaforišką palyginimą:
iš ganyklų bobos
plaukė lyg iš pieno
susigerdamos
į krintančią sutemą
kur jau čia nebūsi poetas
jei viskas kaip ant delno
kur jau nebūsi jei bobos
poeziją gerte sugeria (p. 35)
Kasdieniškas veiksmas – boba, klojanti lovą, – yra poezija (p.10). Poezija tampa ir moteris, be šypsenos balse pirkėjams siūlanti šluotas, nes ji yra mano, nes liudija, kaip mes gyvensime (p. 96). Susitaikyti su tuo, kas aplink, kas duota, suvokiant savo menkumą – tokia yra čia, miestelyje, gyvenančio žmogaus jausena. Tai įvardijama net punktais – tarsi dešimtimi Dievo įsakymų. Esi menkas lyg vabalas, surastas žolėje, sutapęs su tuščia vieta – miestelio erdve, kurioje viskas hermetiška, kur nuo užkeikimo (kartoti tris kartus) pereinama prie cikliškumo (kartotis) („Punktai“, p. 104). Žmogaus vieta pasaulyje, jo gyvenimo prasmė nustatoma per santykį su žemės darbais – „nieko neturi labai atsitiktinis žmogus / bet ir tu esi ne mažiau atsitiktinis / su grūdo pusele kišenėje“ (p. 28).
Į miestelio kasdienybę neišvengiamai įsiterpia ir amžinosios – gimimo, meilės, mirties ir gyvenimo prasmės refleksijos temos. Čia nedaugžodžiaujama. Žvelgiant į nueinančią moterį iš pradžių žaidžiama nuorodomis į pasakas, kol galų gale praskleidžiama naujos gyvybės laukimo paslaptis („Nueinančioji“, p.31). Ligoninės palatoje, paseilinusi cheminį pieštuką, nėščia moteris piešia kūdikį. Atskirus eilėraščio segmentus (vėlgi pereinant nuo realių, apčiuopiamų daiktų į vizijų, lūkesčių erdvę) jungia baltos spalvos semantika: sninga, radijas groja „Gulbių ežerą“, įsiklausiusi moteris „sėdi gulbių apsupty“, svajoja – tebūnie „su mazgeliu – gražus ir baltas nei iš seno atviruko“. Eilėraštis-paslaptis, nes „neišgyventum (…) jei sužinotumei – palatos nebėra – kurioje cheminis paseilintas / pieštukas po grindimis tą naktį nuriedėjo“ („Lapkričio žvarba“, p. 81).
Penktojo skyriaus pagrindinė tema – meilės išgyvenimai. Šis skyrius – vientisiausias. Jo struktūra rodo laiko slinktį atvirkštine tvarka – nuo mirties į būtąjį-esamąjį. Pirmajame ir antrajame eilėraščiuose lyrinis subjektas tik menamas. Pirmajame tai, jog jis yra senas žmogus, sprendžiame iš vienintelės detalės – mentolio žirnelių kvapo kambaryje. Vestuvinė nuotrauka, likęs kaboti jaunikio kaklaraištis – nuorodos į dviejų žmonių sąjungą, kuri bus varijuojama kituose šio skyriaus eilėraščiuose. Antrajame eilėraštyje „Dvarelyje“ – vėlgi ženklai, subtiliomis užuominomis liudijantys seksualinį vyro ir moters ryšį:
iš baltų patalų
pakyla sunkus
gulbino pūkas
pro langą
išskridęs į sodą
apsimeta žiedlapiu (p. 66)
Iš dabarties perspektyvos meilė iškyla kaip buvusi, tik atsimenama: darbuose paskendusi stora moteris sunkiu sijonu ,,tada vilkėjo perkelinę suknelę su rugiagėlėmis“ (p. 67). Tačiau išgyvenimai ne mažiau intensyvūs. Mirštantis tėvas testamentu – svarbiausiu dokumentu – sūnui prisipažįsta visą gyvenimą mylėjęs kitą moterį („Kad žinotum, sūnau, kaip mylėjau Roželę, / jos apgamėlį ant kaklo, / ant skruosto plazdančią lūžusią blakstieną“, p. 71). Jausmai patikrinti laiko, bet neišpažinti nebaigtame laiške, regimi kaip „jau gal kokias dvi dešimtis metų – šviečiantis langas“ („Prasilenkęs“, p. 69).
Rinkinyje itin stipriai reflektuojama mirties tema. Ji dėliojama iš karo, tremties fragmentų, lydima juodvarnio, pergyvenusio kelias kartas, žvilgsnio:
juodvarnis su tamsiai mėlynomis
uogomis akiduobėse nemato
savo lizdo iš viršaus tik žino
laptevų jūrą (...) (p.42)
Mirties simbolika išskleidžiama liaudies tikėjimų atgarsiais, romansų tradicija (veidrodis kaip mirusiųjų erdvė, dalgio motyvas – „Atpasakojimai“, p. 40), kasdienėmis patirtimis (gauta žinia apie mirusį brolį – „Telegrama“, p. 102). Santūriai brėžiama netekties vertikalė – „liko giedras dangus / virš Pūgžlienės“ („Po metų“, p. 98). Eilėraščių subjektui nebūdinga pernelyg gilintis į tikėjimo, transcendencijos klausimus. Netikėtai atsivėrus anapusybei, suabejojama savimi – „pats netikiu bet pradedu / tikėti pradedu tikėti pats / netikiu bet pradedu“ (p. 39). Mirštančiojo / mirusiojo būsena išsakoma per kūno patirtis – „jos baltas / kūnas / minkštai įsispaudė į juodžemį“ („Jos mirtis“, p. 43), dialogas su Dievu neužmezgamas („niekaip neprisiminė kas ten – / tarp tėve mūsų / ir tėve / Jūsų“). Mūsų – miestelio žmogaus Dievas regimas tik per kūriniją, per gyvybės pulsavimą, išvarytuosius vyrą ir moterį, Adomą ir Ievą, kuriuos reikėję sutverti meilei. Religijos tarnai – kunigas, zakristijonas, altaristas – su sveiku bažnytkaimio humoru patraukiami per dantį. Jie turi tas pačias aistras, tuos pačius troškimus, kaip ir kiekvienas „Miestelių.lt“ eilėraščių personažas, kurių čia – ištisa galerija: batsiuvys, vaistininkas, žolininkė, veterinaras, kaminkrėtys… Būdingas rašymas dialogo principu, dažna klausimų-atsakymų forma. Akivaizdu, jog šio literatūrinio miestelio gyventojai – kaimynai, gyvai reaguojantys vienas į kitą, smalsūs, komentuojantys artimo, šalia esančiojo poelgius. Kiekvienas jų turi savo likimą, įrašytą į eilėraščio siužetą, o tie siužetai – tarsi mini dramos, vykstančios čia pat, prieš stebėtojo akis. Autentiška V. Rudžiansko patirtis (autorius jau bemaž dešimtmetį gyvena Vilkijoj) tekste transformuojama į apibendrinto metraštininko patirtį, į tai galų gale įtraukiamas ir skaitytojas, kuriam duodama galimybė regėti meninį „Miestelių.lt“ pasaulį iš labai arti ir labai kontrastingą:
skaisčiai raudonos
vidurvasario
rožės ir kiaulės
galva ant sniego (p. 87)
Poezija net ir skerstuves gali parodyti estetiškai. Tai darosi įmanoma pasekus ir perėmus eilėraščių subjekto žvilgsnį: viskas pasaulyje turi savo paskirtį, viskas toje hermetiškoje miestelio aplinkoje yra savo vietose, juda amžinu donelaitiškuoju ciklu iš pavasario į žiemą, neskubriai, kaip toji snaigė iš dangaus („Kūčios“, p. 91), todėl tai – tiesiog menas gyventi, priimant kasdienybę be specialių pagražinimų, bet gražią tuo, kad dar yra, nors ir įrašyta į poetinę/virtualią ,,Miesteliai.lt“ erdvę.
Sninga žiedadulkėm.
Sninga pienių pūkais.
Sninga žvaigždelėmis.
Sėdime dviese –
Aš ir brolio nuotrauka –
Sėdime.
Sninga (p.33).