Mielas draugas

„Pavydas, kartusis pavydas lašas po lašo sunkėsi į jo sielą kaip nuodai, kurie užteršė jo malonumus ir padarė jo gyvenimą nepakenčiamu.“

„Ji tikėjosi, jog jis labai nudžiugs, tad ją erzino jo šaltumas. „Tu tikrai esi neįtikėtinas. Niekaip tau neįtiksi.““

Šioje knygoje yra akimirkų, kai jūs labai stengsitės pamėgti pagrindinį veikėją Diurojų. Tikėsitės, jog, kaip žurnalistas, jis mylės parašytą žodį ir supras jėgą ir žavesį to, kad informuoja kitus žmones ir yra tas, kuris žino.

Deja, rodos, vienintelis dalykas, kuris motyvuoja Diurojų, yra pinigai. Galia yra antraeilė, ji įgaunama siekiant dar daugiau pinigų. Jų niekad nėra gana, tad valstiečių tavernos savininkų iš Normandijos sūnus labai jau greitai pamiršta savo praeitį. Jo sėkmingas prasiveržimas taip pat greitai pamirštamas, o jo širdyje ima augti suvokimas, kad jis vertas tų pinigų ir įtakos.

Diurojus yra beveik aklas, kai kalba eina apie skausmą, kurį jis sukelia kitiems, pradedant nuo jo damų ir pereinant prie žmonos. Jis veda moterį, esančią gerokai aukščiau jo socialinėje hierarchijoje, taip Diurojui pavyksta įsibrauti į tokį pasaulį, kuris anksčiau, kai jis dar dirbo klerku Šiaurės geležinkelių kompanijoje, buvo visiškai ne jo nosiai.

Tačiau rambėjant širdžiai, Diurojus nusižiūri vis didesnius prizus, o skaitytojas vis mažiau palaiko šį „Bel Ami“, gražų vyrą, užkariaujantį širdis.

Vis dėlto tekste galime aptikti akimirkų, kai išsakomas priešiškumas pačiai žurnalistikai bendrąja prasme, o ne valdžios siekiančiam garbėtroškai. Pavyzdžiui, kai Diurojus apsikeičia rolėmis su žurnalistu Sent Potinu, jiems gavus užduotį paimti interviu iš žymių indų ir kinų valdininkų.

„Sent Potinas ėmė juoktis: „Tu vis dar esi toks naivus! Nejau tikrai tiki tuo, jog aš eisiu apklausti to kino ir indo, ką jie mano apie Angliją? Lyg aš geriau už juos nežinočiau, ką jie turi galvoti ir ką nori matyti „Prancūzų gyvenimo“ skaitytojai! Aš jau išklausinėjau šimtus tų kinų, persų, indų, čiliečių, japonų ir kitų, panašių į juos. Kiek aš žinau, jie visi kalba tą patį. Man paprasčiausiai reikia pasiimti straipsnį, kurį neseniai parašiau ir galiu žodis žodin jį perrašyti. Iš tikrųjų keičiasi tik jų išvaizda, vardai, jų pareigos, jų amžius.“

Tačiau, sušilęs kojas, Diurojus sugeba valdyti savo kelią ir tampa ne tik turtingas, jį savo dėmesiu lepina ir damos. Tačiau jis neįžvelgia meilės jokioje formoje, jis jos neatpažįsta net savo tėvuose, ir tiesiog gyvena toliau, žvelgdamas nieko nematančiomis akimis.

Jis bijo nesėkmės taip, kaip kiti bijo mirties, tai paskatina jį negailestingai siekti valdžios ir pinigų.

„Painus, didžiulis, triuškinantis siaubas slėgė Diurojaus sielą. Nesibaigiančios, neišvengiamos tuštumos siaubas, kuris nesiliauja naikinęs greitai prabėgančių apgailėtinų gyvenimų. Jis jau lenkė galvą prieš to siaubo grėsmę.“

Dėl Mopasano sugebėjimo nupiešti vaizdą jūs esate ne tik supažindinami su Diurojaus pasauliu ir galite perprasti dienos klausimus, kai Prancūzija kovoja dėl savo imperialistinių ambicijų. Paveikslas lėtai prasideda nuo pirmųjų Diurojaus žingsnių bandant įsitvirtinti visuomenėje, tačiau toliau, nagrinėjamai temai tampant vis sudėtingesne, skaitytojas gali susigaudyti tame laikraščių pasaulyje, susivokti tarp ambasadorių ir damų ir vis dėlto susidaryti nuomonę, jog Diurojus yra pavojingas.

Mopasanas moka pateikti personažus. Pati istorija yra gan paprasta, o magija prasideda, kai jis apibūdina veikėjų reakciją į susiklosčiusias aplinkybes. Politika ir žurnalistika galbūt ir pasikeitė, tačiau aukščiausio lygio Mopasano sugebėjimai apibūdinti žmogaus elgesį bei  aprašyti susižavėjusiųjų turtais ir valdžia motyvacijas šį kūrinį išlaiko nemirtingą.