Mėšlas

– Jūs turite niekada nepamiršti aistros; be aistros nėra meno; meno nėra be rizikos; reikia didinti pojūčių jautrumą, puoselėti nervą, beprotybę, stengtis pakilti virš gyvenimo, kažkur ten, ant pamišimo ribos, išgauti tai, kas esminga, tai, kas lemia kūrinį, o paskui grįžti – balansuoti ir grįžti; turite visada atminti, kad mene nėra ramybės, kaip menininkas jūs niekada nepatirsite ramybės, o išsižadėti švento meno dėl kasdienės ramybės yra nusikaltimas.

Galėčiau pasirašyti dėl šių žodžių krauju. W. Kuczoko žodžių iš romano „Mėšlas“. Jauno autoriaus iš Lenkijos, bandančio G. Grasso stiliumi sukomponuoti tam tikrą šeimos epą apie paribio teritorijos (tokia kadaise buvo Silezija) ypatumus. G. Grassas pabandė parašyti apie kašubų arealo fantasmagorijas germaniškos civilizacijos saulėlydyje, o W. Kuczokas kažką panašaus pabandė sulipdyti apie Silezijos (taip pat ginčytinos teritorijos tarp lenkų ir vokiečių) dvasines ypatybes. Bet ar tikrai autorius to siekė? O gal taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio? Ir ar jis buvo ištikimas savo nuostabiems žodžiams apie meną? Lengva pasakyti, sunku padaryti. Romanas taip energingai ir stilingai pradėtas, tačiau po pirmos neilgos dalies netenka savo energinės potencijos ir galop virsta izvergo tėvo ir sūnaus santykių neišraiškinga metafora su vos ne bibline makabriška pabaiga. Budelis ir auka savo problemas sprendžia savaip. Kartais ne visai aiškiai suvokdami, ką baudžia – save ar savo egzistencijos simbolį. Bet ši gyvenimo šventė netampa apmąstytu, gilesniu susivokimu ar projekcija į socialinį lygmenį, o tik buitiniu konvejeriu. Ne geografine vieta, o tipišku literatūriniu fonu, kur galop jau nebelieka nei kultūros, nei civilizacijos, o tik vargšas vaikas, negaunantis aukščiausios palaimos, tik skausmą.

Prakeikta giminė, prakeiktas namas, prakeiktas rimbas. Kirtis, kirtis, kirtis... Primityvi kaimietiška pedagogika su vos ne charmsiška paranoja, kad numirėliai geriau už vaikus, nes jie mažiau trukdo. Jei jus vaikystėje dažnai mušė tėvai – romane nieko (išskyrus užuojautą) ir nerasite, tik kažkokį žmogaus mėginimą suvesti sąskaitas su savo paties demonais, nes žmogaus būdas ir yra jo demonas. Ir nieko daugiau. Jei patys mėgstate mušti savo vaikus, galbūt pajusite tik neaiškią baimę, vadinamą likimu. Arba Viešpaties bausme. Bet greičiausiai ne...

Nes pabaiga labai gerai parodo autoriaus intenciją. Knyga tampa labai lenkiška su visais polonofiliško mentaliteto nukrypimais į misticizmą ir Dievo piršto garbinimą. Prakeiktas namas su visa prakeikta gimine, prakiurus vamzdžiams, užliejamas fekalijomis. Negana to (lyg to nebūtų maža) – prasiveria žemė ir namas su visu savo blogiu prasmenga į nebūtį. Ir nors tai gali būti tik galutinai suluošinto žmogaus vizijos, bent tokiu būdu (tik savo vaizduotėje) jis susidoroja su praeities demonais, kurie, tiesą sakant, niekada ir neišnyksta. Ką padarysi. Kaip rusai sako: žizn’ der’mo – sud’ba kopeika.