Mergaitės

Rouzė ir Rubė Darlen yra galvomis suaugusios dvynės, gimusios 1974-aisiais metais. Jų motina, jauna ir netekėjusi moteris, apleido jas kaip galėdama greičiau, tad mergaites įsivaikino gimdyme dalyvavusi seselė. Einanti penktą dešimtį, ištekėjusi už švelnaus imigranto ir neturinti savo vaikų moteris nedvejodama priėmė šį iššūkį.

Knyga prasideda, kai „mergaitėms“ yra po 29-erius metus — jos yra vyriausios galvomis suaugusios dvynės pasaulyje. Knygos pabaigoje joms jau suėję po trisdešimt, tačiau vargu, ar jos ištvers dar vienerius metus. Rubė kenčia nuo vis dažnėjančių sveikatos problemų. Ji sunkiai laikosi ant kojų, patiria siaubingus galvos skausmus ir iš lėto anka dėl aneurizmos, kuri bet kuriuo metu gali atimti abiejų seserų gyvybes.

Rubė ir Rouzė naudojasi bendra kraujotakos sistema: jas jungia ir šimtai kraujagyslių, ir jų kaukolių kaulai, tad atskirti mergaites yra neįmanoma. Jei nori išgyventi, jos privalo veikti kaip viena komanda. Jei mirs viena, mirs ir kita.

Pakelkite savo dešinę ranką. Delno pagrindą prispauskite prie dešinės ausies spenelio. Uždenkite savo ausį ir išskleiskite pirštus – štai kur mano sesuo ir aš esame sujungtos. Mūsų veidai nėra visiškai šalia vienas kito, kaukolės susijungusios tarpusavyje suktai per smilkinį ir vingiuoja apie kaktinę skiltį. Jei pažvelgi į mus, gali pamanyti, jog tai apsikabinusios dvi moterys...

... Laikiau savo seserį kaip kūdikį nuo tada, kai pati dar juo buvau. Smulkutės Rubės šlaunys apžergusios mano klubą, mano ranka paremia jos nugarą, o jos ranka visuomet apsivijusi mano kaklą.

Rubė ir Rouzė gyvena su „teta“ Love ir „dėde“ Stešu Kanados prerijose, kaimiškoje Ontarijo ūkininkų bendruomenėje, mažame miestelyje, kur daugumai žmonių jos pažįstamos tiesiog kaip „mergaitės“. Čia jos ėjo į mokyklą, dirbo vietos bibliotekoje, užsiėmė jas dominančiais dalykais bei kūrė santykius su kitais žmonėmis. Jos patyrė abiejų mylimų tėvų netektį ir išmoko gyventi savarankiškai, iš kaimo išsikraustė į miestą. Kitaip tariant, gyveno normalų gyvenimą.

Autorė suteikia mergaitėms absoliutaus autoriteto toną. Kad tai pasiektų, ji turėjo be galo daug domėtis aprašoma tema. Lengva pamiršti, jog tai — grožinės literatūros kūrinys. Knygoje stipriai jaučiamas laikas ir erdvė, kurie atsiskleidžia skaitant Rouzės rankraštį su neįprastu skyriumi, parašytu mažiau literatūriškos, tačiau talentingesnės Rubės.

Rouzė nusprendė parašyti šią autobiografiją dėl savo aistros rašymui. Padrąsinta savo tetos, nupirkusios jai kompiuterį, Rouzė visa širdimi pasineria į tai, ką jai reiškia būti neatskiriama. Rouzei ir Rubei pasisekė dėl auklėjimo. Darlenai,  nors ne itin pasiturintys, yra mylinti pora, pasišventusi savo šeimai. Jie išmoko mergaites gyventi atskirus gyvenimus net būnant sujungtoms. Rouzė yra protinga, jai puikiai sekasi mokykloje, ji domisi sportu ir svajoja tapti rašytoja. Rubė žavisi Pirmosios tautos (vietinių Kanados gyventojų) artefaktais, fermos teritorijoje ji yra radusi daug daiktų, kuriuos padovanojo vietos muziejui. Jai taip pat patinka televizija, be to, Rubė tiki vaiduokliais ir reinkarnacija.

Pasiryžusi aprašyti šių dvynių istoriją remiantis jų pradėtu darbu, autorė atsiskleidė kaip savo amato žinovė. Tai žavus sprendimas — istorija yra ne pasakojama, o aprašoma vaizdais. Leisdama abiems seserims kalbėti, autorė puikiai panaudoja dramatišką ironiją. Mes skaitome tai, ką Rouzė mano apie savo seserį; sielą, su kuria ji amžinai susijungusi — tačiau vėliau mums parodoma, kaip ji klysta. Skaitydami Rouzės žodžius, šypsodamiesi iš jos kartais naivių, bet vis dėlto žavių minčių, mes tampame jos pasaulio dalimi — tai neįkainojama skaitytojui suteikta galimybė. Nėra ko stebėtis: paskutinius Rubės žodžius prisiminsime ilgai. „Pasiilgsiu tavęs, ir aš tai sakau ne šiaip sau.“

Tai antrasis Lori Lansens romanas. Jos pirmoji knyga „Skubus kelias namo“, išleista 2002-aisiais metais, buvo išversta į aštuonias kalbas. Neabejotinai toks pats likimas laukia ir „Mergaičių“.