Menas vadovauti

Francesco Alberoni - buvęs Trento ir Milano universitetų rektorius, RAI administracinės tarybos prezidentas, yra garsus sociologas, psichologas, ilgametis politikų bei įmonių vadovų, reklamos firmų konsultantas, publicistas ir rašytojas. Iš 27 italų kalba pasirodžiusių jo knygų daugelis yra išverstos į dešimtis pasaulio kalbų.

Ši knyga nemoko, kaip užimti valdžią ir bet kokia kaina ją išlaikyti, ar kaip grasinimais, prievarta ir korupcija priversti žmones paklusti. Priešingai, jos tikslas – parodyti, kaip galima nusipelnyti valdžios ir dorai ja naudotis. Kaip vadovauti, norint išlikti garbingam, pasiekti sutarimo, paskatinti kūrybingumą ir visiems žmonėms būdingą troškimą daryti naudingus ir gražius darbus. Patariama, kaip vadovaujant atpažinti apsimetėlius piktavalius, išvengti išdavysčių ir nusivylimų.

Knygoje aprašomi ir neigiami, demoniški vadovaujančiųjų tipai, kuriems pernelyg dažnai pataikaujame ar kuriuos pasyviai pakenčiame, užuot juos užginčiję ir su jais kovoję.

„Teisingas vadovavimas reikalauja kilnios sielos ir didelės moralinės jėgos, tačiau labai nedaugelis jas turi. Valdžia yra varžybų ir kovos vieta, kur dažnai nugali neturintieji skrupulų ir linkusieji smurtauti, suktieji ir intrigantai.”


„Tie, kuriuos valdo spazmiškas valdžios troškimas, kurie yra pasirengę viskam, idant ją gautų, gali iškilti labai aukštai. Bet tiktai tas, kas yra vedamas vizijos, gali nuveikti darbus, apie kuriuos kiti nepajėgūs nė pagalvoti ir laiko tai beprotybe arba kvailyste.”


„Karti tiesa, kurią atminti privalome visi: bet koks sumanymas, net pats tauriausias, net ir pats naudingiausias bei mažiausiai savanaudiškas, visuomet gimdo pavydą, pagiežą, priešiškumą, neapykantą. Kas imasi veiklos, privalo ruoštis kovoti su mažiausiai prognozuojamais bei labiausiai įsislaptinusiais priešais.“


„Vadovas turi mokėti pažinti žmones, blaiviai juos vertinti ir gerai pasirinkti bendradarbius. Įmonės, kur vadovai atsirenka tik bevalius, neturinčius originalumo darbuotojus ir beatodairiškai baudžia visus, mąstančius kitaip negu jie, nepriklausančius jų ratui, galų gale neišvengiamai patiria nuosmukį.“


„Būkime nuoširdūs: labai dažnai įmonėse, universitetuose apie įmones sprendžiame ne pagal jų vertę, jų dorybes, atliktą darbą, moralines savybes, bet pagal išorę, sugebėjimą šauniai pasirodyti, save parduoti, pagal tai, ką jie patys apie save pasakoja. “Viešųjų ryšių“ virusas užkrėtė mūsų sąmonę.“


„Atrodo neįmanoma, bet žmonės pamiršta, jog valstybei, partijai, įmonei iš tiesų reikalinga moralė, kad moralumas susideda ne iš žodžių, bet iš nuoširdžių jausmų bei juos atitinkančio elgesio. Ir kad dorovės moko tiktai pavyzdys.“

Francesco Alberoni