Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Mėlynakis berniukas

Mėlynakis berniukas Ketinausi apie šitą knygą prirašyti ilgą pamokslą ir dar litaniją. Bet skaitant entuziazmas blėso ir dabar būtų galima viską užbaigti pasakant, jog J. Harris romanas yra visai skaitytinas, vietomis nuobodokas, kiek ištęstas, tačiau turi neblogą užmojį ir ant kojų pastovintį siužetą. Bet ar tikrai?

Visas pasakojimas suręstas iš tinklaraščių įrašų svetainėje vaikinaiblogiečiaijėga@tinklaraštis.com.  Vertėja nepatingėjo ir lietuviškai pateikė ne tik svetainės pavadinimą, bet ir ten rašančių žmonių slapyvardžius, kurie man atrodė keisti, o vietomis net erzino. Kiekvienas skyrius yra vis kitas blogo įrašas, kurio pradžioje nurodoma, kas ir kada jį paskelbė, statusas, rašiusiojo nuotaika, o vienas iš personažų dar pažymi, kokios muzikos klausosi. Čia ir vėl ryškus vertėjos darbštumas – ji išvertė kiekvienos dainos pavadinimą (apskritai, ėmiau įtarti, kad jos darbštume dažnai kaži kur pasimesdavo ir pati J. Harris). Kam taip daryti, nesupratau. Lietuviškai jie skamba neįtikinamai (Johnny Cash Nuoskauda), o ir surasti sunkoka. Jei skaitai įsijungęs kompiuterį ar turi po ranka lengvai pasiekiamą muzikos biblioteką, gali klausytis tų gabalų. Teoriškai tai turėtų kurti atmosferą ir padėti įlįsti personažo galvon, bet man atrodo, kad mažai kam užtektų kantrybės atsitraukti nuo teksto kas kelis puslapius ir ieškoti nurodytų dainų. Gal ir nebloga atrakcija, bet gana greitai atsibosta – maždaug po trečdalio knygos, dėmesio į šitą informaciją praktiškai nekreipi. Galbūt elektroninė versija su bent pusės minutės muzikiniais fragmentais būtų visai nieko, tačiau popieriuje tai nesukelia jokio ryškesnio efekto. Kaip ir po kai kuriais tekstais pateikti komentarai. Minėtos svetainės lankytojai reaguoja į paliktus įrašus ar persimeta keliais žodžiais su jų autoriumi, kas leistų kalbėti apie kelis pasakojimo lygmenis, tačiau jie, kaip ir nurodytos dainos, gana greitai praranda savo intrigą. Juo labiau, kad knygos pabaigoje supranti, jog tie komentarai buvo reikalingi tik kaip tam tikras siužeto įrankis.

Istorija pasakojama iš kelių perspektyvų. Dažniausiai pateikiama mėlynakioberniuko versija. Jo įrašus galima suskirstyti į kelias kategorijas. Vienuose aprašomi dabarties įvykiai, kituose iš eilės atkuriami vaikystės prisiminimai, o treti pateikiami kaip jo kūriniai ar vieno didesnio kūrinio ištraukos, kuriose neretai aprašomos įvairios žmogžudystės ar fantazijos apie nužudymus. Taip pat pateikiami ir Albertinos (jiedu su mėlynakiu rašo reaguodami į kits kito tekstus, neretai apsikeisdami skirtingomis to paties epizodo patirtimis) įrašai, kuriuose dažniausiai įpinami mandresni siužeto vingiai. Jie netikėti ir itin reikšmingi pasakojimo eigai, bet tuo pat metu ir kvailoki, kai kurie nelabai įtikinami ar paprasčiausiai juokingi. Atrodo, kad autorei pavyko pademonstruoti tai, ką norėjo – kokia plona ir permatoma yra riba tarp fikcijos ir realybės, – tačiau pati istorija dažnai atrodo traukianti akligatvin. Nors išsisukti iš padėties pavyksta visai sklandžiai, nuolatinės verpstės greitai pabosta. Paimk kortą, bet kurią kortą… (462), rašo mėlynakis. Kai sulauki tokio pasiūlymo, paprastai tikiesi išvysti kažką stebuklinga, stebėti, kaip prieš akis sužėri magija. Apkalbamame pasakojime panašių raginimų pilna, tačiau ilgainiui supranti, jog regėsi eilinę apgavystę. Bet kortą vis tiek trauki.

Susidaro toks įspūdis, jog daug kas šioje knygoje yra tik tiek ir nieko daugiau. J. Harris turi visai neblogų idėjų. Paėmusi gana įdomią formą, ji bando krapštyti svarbias temas, tačiau taip iki galo ir neįtikina. Kad ir apie valdingą motiną, kurios sūnus niekaip negali palikti namų ir pradėti savo gyvenimo (negali, nenori ar bijo ir ko bijo – atskiras klausimas), intriguoja, tačiau Glorijos Grin personažas toks kreivas ir perspaustas, kad juo sunku patikėti, sunku pajausti mėlynakioberniuko neapykantą (nors knygoje sinestezija ir atspindėti pojūčiai viena iš pagrindinių temų). Brolžudiški santykiai tarp trijų brolių atrodo be jokio rimtesnio pagrindo (vienas tiesiog nekenčia kito). Kiek įdomesnė variacija apie ypatingus gabumus ir kitokius vaikus vietomis išskysta ir per dažnai kartojasi. Stilius tarpais įmantrus, o kitur toks tiesmukas, kad jautiesi lyg į savo kalbėjimą įsijautusio žmogaus apspjaudytas (žinot, kai kartais taip aršiai tari sprogstamąjį priebalsį, jog pašnekovui prireikia servetėlės. Neduok die, dar valgai ką nors). Autorė bando rašyti tamsiai ir vietomis jai tai pavyksta. Būtent ten, kur tamsa tik lūkuriuoja kažkur už kampo, o jos vapėjimas girdėti tik tiek, kad keltų keistą baugulį, siūbuotų dabarties pamatus ir tapytų neįžvelgiamos ateities paveikslą (beveik visas toks yra kitas J. Harris romanas – Džentelmenai ir žaidėjai. Ir tas kūrinys yra nuostabus). Ten, kur pradedama drabstytis tamsa kairėn ir dešinėn, pasijauti pakliuvęs į patežusio ir su žemėm maišyto sniego mūšį. Autorė visai be reikalo leidžiasi į, veikiausiai, ne visai pažįstamą teritoriją, kurioje paklaidina ir savo skaitytoją. Bet ar tikrai?

Nepaisant visų trūkumų, knygos į šalį padėti nesinorėjo. Nors personažai ir neįmantrūs, jie nėra visiškai plokšti (kai kurios jų psichozės net savotiškai keri), o minėti siužeto vingiai daro savo darbą. Pradžia užkabina, vidurys pakenčiamas, o į pabaiga ir visai Džentelmeniškai suręsta istorija turbūt greitai pasimirš (juo labiau, kad kitas eilėje J. L. Borges), tačiau gėdos J. Harris ji nedaro. Tikėjausi daugiau, bet ir mažiau šiuo atveju yra visai daug. Bet ar tikrai?
2015-07-15
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
Blueeyedboy
Tema: Romanai
Leidykla: Versus aureus
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2012
Vertėjas (-a): Milda Dyke
Puslapių: 520
Kodas: ISBN 978-9955-34-363-9
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą