Meilė choleros metu

Paskutinį kartą G. G. Markesą skaičiau prieš kokius trejetą metų – tada per kelias dienas surijau jo „100 metų vienatvės“, kūrinys prasiskverbė net į mano sapnus ir persekiojo kurį laiką savo magija, metaforomis ir neišaiškinamais mitais bei istorijomis. Gerokai vėliau lietuviškai pasirodžiusi knyga „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ kažkodėl (tiesą sakant, net ir nebandau aiškintis, kodėl) nepatraukė, tačiau su romanu „Meilė choleros metu“ nesiskyriau gerą mėnesį. Susidaro įspūdis, jog pasakodamas istoriją G. G. Markesas sugeba taip įtraukti ir užburti, kad negali atsiplėšti, išsivaduoti iš to stebuklingo rato, praeities šešėlių, žavingų ir užgaidžių personažų, vienintelio ir autentiško gyvenimo spąstų, keistų likimo posūkių. Užuodžiu paslaptingą šio pasaulio aromatą, persmelktą choleros tvaiko, mirties, vienadienės aistros ir amžinos meilės kvapų, ragauju markesiško eliksyro, leidžiuosi apgaunama ir vedžiojama po tikėjimo ir stebuklų šalį, jau nebetelpančią į realų laiką, vietą ir erdvę.

Šį romaną Markesas parašė dar 1985-aisiais – praėjus trejiems metams po to, kai gavo Nobelio premiją už „romanus ir pasakojimus, kuriuose fantazija ir realybė, susijungdamos viena su kita, atspindi ištiso žemyno gyvenimą ir konfliktus“. Tiesą sakant, tai visai kitokia knyga nei nominuotoji „Šimtas metų vienatvės“. Nors ją ir būtų galima laisvai įsprausti į tuos rėmus, už kuriuos Marksesas gavo Nobelį.

Pirmoji versija: „Meilė choleros metu“ – absoliučiai neįtikėtina, vaizdinga alegorinė istorija apie mandagią ir atsidavusią meilę, ištvėrusią laiko išbandymus. Meilę, negailestingą ir neišgydomą, meilę, paverčiančią žmogų maniaku, marionete, genijumi ar herojumi.

Antroji versija: O gal tai totali meilės romanų parodija? Kokia meilė begali būti tarp Romeo ir Džuljetos, kuriems per aštuoniasdešimt? Gali kam juokinga ir nesuprantama pasirodyti, kad herojus, sužeistas meilės choleros, kažkada atstumtas ir paniekintas išdidžios mylimosios, kantriai laukia savo valandos – jam skirtoji moteris visų pirma turi tapti našle, po to pamilti jai skirtąjį vyrą ir susitaikyti su savo kūno pasikeitimais.

Teko skaityti atsiliepimų, jog „Meilė choleros metu” – pernelyg paprastas romanas, kad jame nėra ryškių, įdomių personažų, ir apskritai sunku suvokti, kam jis ir apie ką. Kita vertus, sakyti, kad romane plėtojama tik viena kuri iš mano aukščiau išskirtų versijų, būtų taip pat visai netikslu. G. G. Markesas niekada nebuvo vieno plano, vienprasmis, vienos temos autorius. Man „Meilė choleros metu“ pasirodė įdomi gyvenimo, meilės, aistros, žinojimo, suvokimo, vilties ir laukimo traktuotė mirties (choleros) fone.

Trumpai galima būtų pasakyti, kad romano veiksmas vyksta XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje, o baigiasi apie trečiąjį pastarojo dešimtmetį. Bet ne dėl egzotikos rašytojas kreipiasi į praėjusį ir gana nuošalų pasaulį. Nuosmukio ir suirutės fone daug ryškiau švyti žmogiško individualumo bruožai, o patys kukliausi laimingo pasaulio žmonės choleros metu tampa dramatiškais herojais: jų jausmai stipresni, jų veiksmai ryžtingesni, žodžiai – tikslesni.

Visas romano veiksmas vyksta siaučiančios ir neišgydomos ligos – choleros – fone. Bet ši liga rašytojui verčiau tarnauja kaip išplėstinė egzistencinė metafora. „Choleros metas“ – tai daugiau nei istorinis laikas, tai metafizinė žmogaus būties sąlyga laukiant mirties. „Choleros metas“ išveda romano koliziją už konkrečios istorinės epochos ribų ir atveria duris į mums gerai pažįstamą Markeso mitologinį realizmą. Rašytojas nešykšti kompozicinių išsigalvojimų ir atvirumų, nuolatos įterpiama įvairių stebuklingų praeities ir dabarties istorijų, siaubingų ir baugių pasakojimų, legendų, padavimų, žmonių tikėjimo jomis pavyzdžių.

Romanas turi keletą sudėtingų užuomazgų. Pats kūrinys prasideda nuo pagrindinio herojaus (taip iš pradžių mes manome), mirties ir kažkokios neatskleistos paslapties. Atrodytų, ko jau begalima tikėtis: grįšime į praeitį ir skaitysime apie ilgą ir sudėtingą to herojaus gyvenimą arba narpliosime užsimintą ir neatskleistą paslaptį. Tačiau jokio paslapties aiškinimosi nėra, o pagrindinį romano herojų Markesas mums parodo tik šešiasdešimt aštuntajame – septyniasdešimt ketvirtajame romano puslapyje.

Markesas sugalvoja gana įdomų meilės trikampį. Skaitant visą romaną, neapleidžia jausmas, kad jo herojai niekada neturėjo susitikti. Bet pasaulis yra netikėtas ir stebuklingas. Florentinas Arisa, „vienturtis Transitos Arisos sūnus, gimęs iš nesantuokinio ryšio su donu Pijum Penktuoju Loaisa, vyriausiuoju iš trijų brolių, įkūrusių Karibų upių laivybos bendrovę <...>, niekada jo nepripažinusiu teisėtu sūnumi ir nepasirūpinusiu jo ateitimi“(75 psl.), įsimyli vienintelę milijonieriaus avantiūristo dukterį - gražuolę Ferminą Dasą. Jam – dvidešimt, jai – penkiolika. Jausmas užsidegė nuo vieno žvilgsnio ir neapleido visą gyvenimą („mergaitė kilstelėjo akis pažiūrėti, kas eina pro langą, ir tas atsitiktinis žvilgsnis įžiebė tokį meilės atkirtį, jog jis nesibaigė nė pusei šimtmečio praslinkus“, 77 p.). Vienintelis Florentino Arisos ginklas – literatūra. Jis pradeda atakuoti Ferminą meilės laiškais ir greitai pasiekia pergalę. Mergina ne tik atkreipia į jį dėmesį, bet ir duoda atsaką – užsimezga tikrų tikriausias romanas laiškais. Tačiau jų meilė ir tevyksta laiškų puslapiuose. Ferminai Dasai užtenka vieno vienintelio karto jį pamatyti ir pajusti iš arti, kad jį paliktų: „Ji atsigręžė ir per du sprindžius nuo savo akių išvydo skaidrias kaip ledas akis, išblyškusį veidą, iš baimės suakmenėjusias lūpas <...> ir pasijuto puolanti ne į meilės, bet į begalinio nusivylimo bedugnę. Tą akimirką jai atsivėrė akys, ir ji suprato, kaip didžiai klydo ir save apgaudinėjo, ir pasibaisėjusi pagalvojo, kaip galėjo taip ilgai ir taip kankinamai puoselėti širdyje tokią chimerą. Jai dingtelėjo į galvą: „Dieve, koks vargeta!“. Florentinas Arisa nusišypsojęs buvo kažką besakąs, buvo besakąs jai įkandin, bet ji vienu vieninteliu rankos mostu išbraukė jį iš savo gyvenimo“(138 p.). Tada Ferminos gyvenime atsiranda jos daugiau nei penkiasdešimt metų trukusios santuokos vyras – daktaras Juvenalis Urbinas, visai kito luomo, išsilavinimo ir tipo žmogus, tačiau pamilęs, kaip rašo G. G. Markesas, Ferminą taip pat tik tam tikro atsitiktinumo dėka – „toji meilė buvo klinikinės klaidos vaisius“ (154 p.).

Ir toliau mes pasineriame į ilgą, dviejų skirtingų gyvenimų ir pasaulių kelionę. Florentinas Arisa gyvena viengungio, nusprendusio laukti savo mylimosios Ferminos visą likusį laiką, gyvenimą. Kitiems jis atrodo kaip keistuolis, gal net iškrypėlis, tačiau netikėtai praradęs nekaltybę vienos kelionės metu, Florentinas Arisa suvokia, kad „išaukštintąją Ferminos Dasos iliuzinę meilę gali puikiausiai atstoti žemiška aistra“ (189 p.). Ir nors neatsisakęs savo tikslų sulaukti mylimosios, savo gyvenime pasineria į kūniškąją meilę, aistrą, naktinį gyvenimą, užveda sąsiuvinį, į kurį surašo visas savo gyvenimo vienadienes mylimąsias, kurios dažniausiai buvo našlės: pradedant nuo pirmosios patalinės meilės našlės Nazarietės, našlės Prudenciją Pitrės, Prudencijos Areljano našlės, Chosefos ir kitų, baigdamas penkiolikmete tolima savo giminaite Amerika Vikunja.

Tuo pačiu metu autorius mums rodo idealia laikytos Ferminos ir daktaro Juvenalio santuokos kasdienybę, šventes, barnius ir įvykius. Santuokos, trukusios penkiasdešimt metų devynis mėnesius ir keturias dienas. Jie gyveno gana laimingą gyvenimą, nė neįtardami, kad vargšo Florentino Arisos gyvenimas pavirto į beprotiško revanšo laukimo metus. Nors tai atrodo neįmanoma, Florentinas Arisa pergyvena savo konkurentą ir būdamas septyniasdešimt septynerių metų susijungia su savo vienintele gyvenimo moterimi.

Markesas dar kartą peržengia visas įprastas gyvenimo normas, parodydamas, kad kiekvienas žmogus gali nuspręsti, ar yra pasirengęs keisti savo pavienį gyvenimą. Kankinamas laimės laukimas įsikūnija. Reikia ne laukti, o būti pasiruošusiam sulaukti. Tai knyga apie stebuklo galimybę.