Mažieji troliai ir didysis potvynis

Kas nežino trolių Mumių? Šie H. Ch. Anderseno premijos laureatės Tove‘s Jansson (1914 – 2001 m.) sukurti personažai jau seniai yra tapę vaikų literatūros klasika ir „išlipę“ iš knygos rėmų, lygiai kaip Pepė Ilgakojinė, Karlsonas, Mikė Pūkuotukas ar Alisa. Švediškai rašiusios suomės įtaką vaikų literatūrai turbūt geriausiai atspindi frazė, viename pro memoria straipsnyje, spausdintame 2001 m.: „pasakyti, kad mirė T. Jansson yra lygiai taip pat absurdiška, kaip pranešti, kad nuo senumo mirė Kalėdų senelis“.

Nors kūrėja (T. Jansson buvo ne tik rašytoja, bet ir puiki iliustratorė, pati piešusi iliustracijas ne tik savo knygoms, bet ir iliustravusi anglų klasikų Luiso Carrolio ir Johno Ronaldo Ruelio Tolkieno kūrinius) pasaulyje geriausiai žinoma kaip trolių Mumių „mama“, tačiau ji parašė ir kitokių knygų. Ir ne tik vaikams. Tačiau šįkart apie tai, nuo ko viskas prasidėjo. Taigi...

Sakoma, kad šedevrus daug lengviau pradėti, nei pabaigti. Jau minėtas anglų rašytojas J. R. R. Tolkienas vėliau pasakodamas apie „Hobitą“ minėjo, kad šią knygą pradėjo rašyti visiškai atsitiktinai, betaisydamas studentų rašinius. „Oloje po žeme gyveno hobitas“ – toks štai pirmas šio nepaprasto pasakojimo sakinys, kurio vėliau nei pats Tolkienas nebesugebėjo paaiškinti – kaip, iš kur ir kodėl popieriaus lape nugulė būtent tokia frazė. Kuo Tolkieno „Hobitas“ siejasi su T. Jansson „Mažaisiais Troliais ir didžiuoju potvyniu“? Knygos įžangoje T. Jansson prisipažįsta 1939 m. pabaigoje siaučiant karui „staiga užsimaniusi parašyti kokį nors kūrinėlį, prasidedantį žodžiais: „Vieną kartą...“. Ir taigi „vieną kartą rugpjūčio pabaigoje, kai jau buvo gerokai popiet, Muminukas ir mama patraukė į pačią girios glūdumą“. Štai taip iškilmingai ir paprastai („Seniai seniai gal praeitą penktadienį...“) prasideda viena žinomiausių literatūroje knygų serijų (iš viso T. Jansson parašė 9  knygas apie trolius Mumius).

Tačiau teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad oficialiai „Mažieji troliai ir didysis potvynis“ dažnai nėra priskaičiuojama prie trolių Mumių serijos. Kodėl? Paprastai aiškinama, kad kaip pirmoji, ši knyga nėra labai „vykusi“, autorė dar nebuvo galutinai „atradusi“ personažų charakterių, pasakojimas dar gana primityvus. Net ir iliustracijose personažai dar nęra įgavę dabar jau visiems žinomos „įprastinės“ išvaizdos.

Kaip bebūtų, nepaisant paminėtų trūkumų, ši knygelė davė pradžią tam, kas dabar laikoma viena didžiausių Suomijos eksporto dalimi. Tebūnie tai ne tobula, tebūnie primityvu – juk galime visai nesunkiai šią knygelę vadinti „priešistore“ ar „įžanga“ į trolių Mumių seriją. Taigi...

Knygelės fabula, kaip jau minėta, ganėtinai paprasta. Muminukas su mama išsiruošia į girią ieškoti pražuvėlio tėčio, kuris išplaukė laivu ir iki šiol negrįžo (kodėl reikia laivu išplaukusio keliauninko ieškoti miške, neklauskite). Beeidami jie sutinka keletą būtybių (Janošas pasakytų „žmonių“, Tomo prisiklausiusi Saskija (B. Hall „Saskijada“) – „gyvybės formų“) – Mažylį ir žydraplaukę Tulipą, - kurie prisideda prie jų draugijos ir pradingėlio paieškų. Kaip ir priklauso, tokia kelionė neapsieina be nuotykių: iš pradžių juos išgąsdina didžiulė vandens gyvatė, paskui bendrakeleiviai patenka pas keistuolį dėdulę į jo saldumynų pasaulį (Vilio Vonkos pusbrolį?), vėliau tenka atsisakyti maudynių jūroje dėl agresyvaus skruzdžių liūto. O kur dar hatifnafai, kelionė jų laivu jūra, nuoširdi jūrų trolio pagalba bei darugiškas raudonplaukis berniukas, gyvenantis bokšte, ir visus „sudužėlius“ vaišinantis jūros pudingu. Pasakojimas teka sklandžiai ir lengvai ir nė nepastebi, kaip po truputį ima lašnoti lietus, įsismarkauja, nesiliauja, galiausiai pavirsta į liūtį ir potvynį, ir kelionė pasunkėja. Tačiau rastas butelis su žinute leidžia viltis, kad Muminuko tėtis – gyvas ir sveikas, nors ir „vienišas, alkanas ir sustiręs“. Ir kaži ar išplepėsiu per daug pasakydama, kad viskas baigiasi laimingai (nes, priešingu atveju, turbūt nebūtų kitų aštuonių knygų, ar ne?). Juolab, kad įžangoje apie tai užsimena ir pati autorė: „kaip ten bebūtų, tai pati pirma laiminga mano pabaiga!“.

Kuo „Mažieji Troliai ir didysis potvynis“ ypatinga? Na taip, čia galbūt dar sunkoka pajusti visą grožį to stebuklingo pasaulio, pasaulio, kurio „savo širdies gelmėse trokšta kiekvienas iš mūsų“. Tačiau tai – pradžia. Iš šios knygelės sužinome, kaip trolių Mumių namas atsidūrė būtent ten, kur paskui jis stovėjo visą laiką. Be to – tai pirmoji pažintis su personažais. Su Muminuku, jo mama ir tėčiu. Troliai Mumiai – visai kitokio tipo troliai, nei tie, kurie nuo seno gausiai ir tankiai apgyvendinę visą Skandinaviją ir šių šalių mitologiją. Stokojantys fantazijos pasakytų, kad troliai Mumiai – į begemotus panašūs balti padarėliai. Troliai Mumiai iš prigimties taikūs, bet su charakteriu. Draugiški, bet ganėtinai konservatyvūs (arba, kitaip tariant – stabilūs). Su Muminuku, jo mama ir tėčiu susitiksime ir kitose trolių Mumių knygose.

Be jų probėgšmiais susipažįstame ir su kitomis dar tik būsimo trolių slėnio „gyvybės formomis“ – hemuliu, hatifnafais, Marabu, jūros troliu. Tačiau mano favoritas – Mažylis, mažas, neaiškios rūšies padarėlis. Būtent jo ir dar gal Muminuko mamos paveikslai šioje knygoje ryškiausi. Muminuko mama jautri, mylinti, bet tuo pačiu metu ir praktiška. Na tiesiog labai teisingai „mamiška“ -  teisingai, bet ne per daug. O mažasis padarėlis nuolat bijosi gręsiančių pavojų, nuolat bamba, kad geriau jau būtų likęs, kur buvęs (tačiau atgal, žinoma, negrįžta), jį kamuoja negalavimai, be to, pabaigoje atsiskleidžia dar ir šioks toks polinkis į materialines vertybes. O kur dar „sąžinės balso“ („Ar nesakiau?..) vaidmuo... Mažylis toks gyvas! Ir jam Muminuko tėčio pastatytame name jau paskirtas svečių kambarėlis ant aukšto.

Knygelė jauki ir miela – lyg mamos prijuostė, prie kurios prisiglaudęs išsimiltuoji, tačiau pajunti tikrą namų pojūtį. Jau ko vertas vien Muminuko tėčio namo nupasakojimas: namas esąs trijų kambarių: „Vienas žydras kaip dangus, antras geltonas kaip saulė, o trečias su žirniukais“. Jauku, tiesa? Muminuko mama, žinoma, neleidžia užsimiršti, kad per daug saldumynų valgyti negalima, kad peršalus visai nesunku susirgti, tačiau ši didaktika tokai nuosaiki, tokia neįkyri, kad jos beveik nepastebi (o be to,  kas gi kitas, jei ne rūpestingoji Muminuko mama „ypatingam atvejui“ išsaugo šokolado plytelę).

„Mažieji Troliai ir didysis potvynis“ – ilgos ir įdomios pažinties su troliais Mumiais pradžia. Maža didelės kelionės pradžia. Ir nors kaip pirmoji šios serijos knyga gal ir netobula, bet būtent ši plona knygelė pradeda kelionę. Nes, kaip yra pasakęs Lao Dze: kiekviena kelionė prasideda nuo mažo žingsnelio“.