Matricos nelaisvėje : sovietmečio lietuvių istoriogafija (1944-1985 m.)

Tik pravėrus knygyno duris, naujų knygų lentynoje mano dėmesį patraukė knyga raudonu viršeliu. Paėmiau į rankas ir perskaičiau pavadinimą – „Matricos nelaisvėje“. Esu kino entuziastas, perskaičius pavadinimą, pirmosios asociacijos nudangino mane į brolių Andio ir Lario Wachowskių kinematografinį „Matricos“ pasaulį. Grįžęs į realybę, atidžiau nužvelgiau viršelį – jis buvo neįprastas. Tai pajutau lytėjimo receptoriais. Priėjau prie geriau apšviestos vietos ir atidžiau įsižiūrėjau –­ išvydau įvairiausias krintančių skaičių kombinacijas. Jos buvo įspaustos ant viršelio ir krito žemyn tarsi lietus. Nuojauta neapgavo – tai matrica, vaizdinys, pasiskolintas iš brolių Wachowskių. Mano matyti skaičiai buvo ne šiaip padrikos kombinacijos, o istorinės datos. Tik dabar pastebėjau, kad autorius yra lietuvių istorikas Aurimas Švedas. Pažvelgęs į knygos viršelį, matricos nelaisvėje išvydau sovietmečio lietuvių istoriografiją (1944–1985). Mano minčių raizgalynėje ėmė ryškėti dalykų, faktų ir reiškinių kontūrai, susiformavo raudonas sovietinis monstras, visos mašinos ir technokratinės institucijos, pasiryžusios uždėti žmogui mąstymo apynasrį. Garsioji „Matricos“ trilogija, tarsi veidrodyje, atsispindėjo knygos turinyje: „Žaidimo taisyklės Matricoje“, „Matrica perkrauta“ ir „Matricos r/evoliucijos“. Galbūt tai neįprastas būdas suderinti du mokslininkų darbuose retai derančius dalykus – kanoninio mokslo principus su patraukliu, pagaviu ir gyvu rašymu. Rodos, tokiu keliu ir žengė A. Švedas, pasiskolindamas „Matricos“ trilogijos schemą ir vaizdinius savo knygos struktūrai. Tai bene pirmasis atvejis, kai kinas pasitarnauja istoriko darbo schemai, ir, reikia pripažinti, gana meistriškai.

Nudžiugino keli paprasti, bet labai svarbūs dalykai. Viršelis – raudonas su krintančiomis it matricoje datų kombinacijomis ir pavadinimo spalvos: Matricos (juoda) nelaisvėje (balta). Šis spalvų žaismas pakuždėjo mintį apie jų reikšmes. Raudona simbolizuoja lietuvių istorikų situaciją komunistinės SSRS priespaudos metais, kūjo ir pjautuvo efektą individo laisvei, turi neigiamą reikšmę, nuspalvindama engimo, laisvos minties ir autentiškos refleksijos nebuvimo laikotarpį. Juoda ir balta, žvelgiant iš knygų dizaino pozicijų, puikiai dera raudoname fone, tačiau ir šioms spalvoms galima rasti tinkamus prasminius laukus. Pirmiausia peršasi mintis apie gėrio ir blogio kovą, tam tikrą manichėjišką situaciją. Klajodamas raudonos, juodos ir baltos spalvos labirinte ėmiau jungti man žinomas prasmes ir su Lietuvos istorikų situacija sovietmečiu. Juk istorikai anuomet buvo įkalinti tarp šių skirtingų spalvų etinių kategorijų, privalėjo rinktis tarp gėrio ir blogio, laviruoti totalitarinės SSRS valstybės minų lauke. Šis spalvų žaismas sukūrė knygos prasminę erdvę, nubrėždamas tyrimo gaires: kokia buvo Lietuvos istorikų padėtis sovietmečiu, kokios struktūros diktavo istorijos rašymo taisykles, ar galėjo istorikas rasti plyšių istorinio materializmo nelaisvėje?

Jau skaitydamas knygą prisiminiau, kad esu ne tik kino, bet ir teatro mėgėjas. Sklaidydamas puslapius, mačiau tekstą ir daugybę fotografijų, kuriose negailestingas objektyvas užfiksavo sovietmečio Lietuvos istorikus įvairiose situacijose. Šias situacijas galima traktuoti kaip tam tikrus socialinius vaidmenis, kurie knygos veikėjus (istorikus) priartino prie teatro aktorių. Akivaizdu, kad kiekvienas atliko savo vaidmenį, priklausomai nuo laikmečio aplinkybių ir poreikių. Štai, vienoje iš nuotraukų įamžinti tarpukario Lietuvos savanoriai, o tarp jų – ir Juozas Jurginis. Kitoje fotografijoje matome J. Jurginį, vilkintį kostiumu, žymiai vyresnį, atliekantį nepriklausomos Lietuvos istoriografijos paveldo įaudimo į sovietinės istoriografijos voratinklį vaidmenį. Šis vaidmuo leidžia samprotauti apie A. Švedo naudojamą istoriko kaukės vaizdinį. Mes tarsi vaikštome Hermanno Hesse’s magiškame teatre, kuriame regime aukščiausios klasės dramaturgiją. Joje susipina komedijos ir tragedijos žanrai, tiesiogiai liečiantys sovietinės Lietuvos istorikų likimus.

Į akis krinta žaismingas, metaforiškas ir pagavus pasakojimo stilius, leidžiantis samprotauti, kad autoriui pavyko vienu metu atsisėsti į dvi valtis ir išvengti moksliškumo bei populiarumo kolizijos. Visa tai sėkmingai suausta į vieną tinklą. Tad Aurimo Švedo knyga „Matricos nelaisvėje“ svarbi keliais aspektais: viena vertus, atspindi postmodernųjį istorijos diskursą, kuris leidžia akademiniam istorikui pasirinkti kūrybingesnį žiūros kampą, kita vertus, pasirinktas žvilgsnis provokuoja istorikų bendruomenę svarstyti istorijos ir menų (šiuo atveju – kino) sąsajas, istorinio teksto kalbos pasirinktis ir virtuoziškesnio naratyvo naudą.