Margarita

„Margarita“ pakliuvo faustianos specialisto Silvestro Gaižiūno akiratin kaip tradicinę Fausto temą šiuolaikiškai perinterpretuojanti knyga. Jis ir padovanojo į rusų, anglų ir vokiečių kalbas jau išverstą dramą lietuvių skaitytojams, prieš tai konceptualiai ją išanalizavęs monografijoje „Baltų Faustas ir Europos literatūra“ (2002). Tai pirmoji Maros Zalytės knyga lietuviškai (nepelnytai pavėluota). Zalytė viešėjo ir knygų mugėje, jos knygos pristatymas buvo vienas iš keturių, pateisinusių Baltijos knygų mugės vardą (greta esto Reino Raudo, latvių poetų Ingos Gailės ir Karlio Verdinio bei multimedinio rusakalbių Latvijos poetų sambūrio „Orbita“). Norėtųsi tikėti, kad į knygos pristatymą pilnutėlę salę priviliojo ne tik Fausto vardas, bet ir pačios Zalytės figūra. (Ji buvo savotiškas Atgimimo simbolis, 1989-aisiais išrinkta populiariausia Latvijos moterimi, 1989–2000 m. literatūrinio mėnraščio „Karogs“ redaktorė, daugybės dramų ir operos libretų autorė, dainos pagal jos žodžius skamba dainų šventėse.)

Pasitelkdama „didžiąsias temas“ (Indrikio „Livonijos kronikos“, Latvijos epas „Lačplėsis“, H. Ch. Anderseno pasakos etc.), Zalytė polemizuoja su buvusia kultūrine patirtimi, ieško situaciją atitinkančių dabarties modelių, raktinių žodžių. Tai kultūrinių kodų atnaujinimas, amžinųjų idėjų aktualizavimas savame laike. Rašytoją išpopuliarino tai, kad daugeliui jau „apkartusias“ archetipines situacijas, globaliuosius klausimus ji tarsi įvelka į rožinę kapsulę. Toks „popsinis“ amžinųjų vertybių įpakavimas leidžia publikai nejučia praryti jų turinį, todėl trys šiuo metu pastatytos Zalytės dramos suvaidintos jau daugiau nei 100 kartų, jos puikiai tinka mokyti Latvijos istorijos. Kadangi miuzikluose moderni muzika perteikia kultūrinę informaciją, jos darbai Latvijoje iš esmės pakeitė nusistovėjusią roko operos kaip lengvo pramoginio žanro renomė.

Skirtingai nei Lietuvoje, Latvijoje labai tvirta Fausto tradicija, dėl kongenialaus Janio Rainio vertimo Goethės „Faustas“ anksti ir esmingai integravosi į latvių kultūrą (Latvijoje nerastume žymaus aktoriaus, kuris nebūtų suvaidinęs Fausto). Rainis siekė sukurti naują visuotinę Fausto koncepciją. Įdomu, kad Zalytė atsispiria ne nuo vokiškojo originalo, bet nuo sulatvintos Rainio sampratos, sakydama, kad „Fausto tematika ir problematika neturi nieko specifiškai vokiško. Tai yra žmonijos drama“ (p. 84). Įvyksta savotiška Goethės „Fausto“ reinterpretacija: Rainis diskutuoja su Goethe, o Zalytės kūrinys tampa Rainio sumanymo tąsa. Norėdamas išlikti arčiau latviškojo varianto, Gaižiūnas Zalytės „Margaritos“ tekste figūruojančius Rainio vertimo fragmentus irgi sąmoningai vertė iš Rainio (tik kodėl dviejose vietose remiamasi A. Churgino interpretacija?).

Dramos pradžioje skaitytojus (ir žiūrovus) pasitinka itin šiuolaikiškos dekoracijos: kavos aparatas ir Margarita, skambant Schuberto dainai „Margarita prie ratelio“ minanti dviratį treniruoklį. Margaritą randame kalėjime, nes tradiciškai jai priskiriama daug nuodėmių (nunuodijo motiną, nuskandino vaiką, yra brolio žūties bendrakaltė), kurioms, kaip ir visam Margaritos paveikslui, Goethe skyrė tik formalią vietą. Latviškoje versijoje nerasime jokio Mefistofelio, jis perkeliamas į Fausto ląsteles, tarsi tūno jo genetinėje programoje. Latvių dramaturgei daug svarbesnis Margaritos aspektas, todėl kaip pirmaplanę tragediją ji imasi nagrinėti šias nuodėmes. Kūrinio ašį formuoja juridinė Margaritos išteisinimo procedūra, kuriai vadovauja advokatas (įdomu, kad pats Rainis „Faustą“ vertė Panevėžio kalėjime).

Taikliai pastebėjusi, kad Faustas yra paranki figūra totalitariniam režimui, Zalytė iškelia politines paraleles: didžiosios imperijos galėtų reprezentuoti Faustą, o mažos tautos ir kultūros visada užimdavo Margaritos vietą. Margarita atstovauja moteriškajai (motina, tėvynė) paradigmai, yra nelaisvėje atsidūrusios, fizinę prievartą patyrusios tautos simbolis. Žiūrėdami į 25 metus vienutėje įkalintą verdikto laukiančią Margaritą, nesunkiai atpažįstame represuotų Baltijos tautų lemtį. Latvių dramaturgė oponuoja Fausto kaip teigiamo herojaus interpretacijai, priskirdama jam negatyvias jėgos, užkariautojo funkcijas. Fausto nužudyto Margaritos brolio kraujas virsta žuvusiųjų už tėvynės laisvę metafora:


Daug brolių kraujo šioj šaly pralieta,
Bet šiandie tik todėl jinai laisva.
Juk visas amžius kraujuje paskendęs
Aš pasakyčiau – Fausto amžius.

Velykų išvakarėse vykstančio proceso atomazga įgyja dar visuotinesnį atspalvį, kaip Jėzaus pralietas atpirkimo kraujas, kurio auka suteikia išrišimo ir išsilaisvinimo galimybę. Zalytės versijoje atsiranda ir daugiau individualių faustiškosios recepcijos variacijų: pagrindiniu mefistofeliškos sutarties objektu tampa advokato sutikimas vykti į Europos Parlamentą. Tačiau finalinėje scenoje įvyksta tradicinės Fausto sampratos įtvirtintų vaidmenų reversas: sutartį su velniu pasirašo ne pats Faustas (įsikūnijęs advokato – Fausto ir Margaritos sūnaus – asmenyje), o Margarita. Tokį simbolinį aktą galima traktuoti kaip Baltijos šalių integracijos į Europą užuominą.

Latviškojo Fausto esmė atsiskleidžia tik europietiškame kontekste. „Jei žmonės supras Fausto tragediją, jie supras Europos kultūros svarbiausią problemą, – tvirtina Zalytė. – Netikiu, kad mano knygos išgelbės Europą, bet Margarita yra prabilusi“ („prabilo“ dar 1999 m., kai ir buvo parašyta pjesė). Zalytės indėlis į latvių literatūrą – net 16 pastatytų dramaturgijos kūrinių ir 5 poezijos knygos, tačiau, nepaisant šios proporcijos, ji prisipažino laikanti save poete: „Suradau patogią psichologinę poziciją: gyvenu tarsi dviejuose namuose, bunkeriuose, jei apšaudo vieną, lekiu į kitą“. Zalytė jaučia pasaulį metaforomis, tačiau jai reikia dar vienos slėptuvės, todėl ji jau rašo ir eseistiką. Europos formavimosi ir naujojo identiteto paieškų kontekstą organiškai pratęsia „Margaritos“ pabaigoje publikuojama metaforiška esė apie „tikrąją“ Europą ir represuotą jos dalį – Baltijos tautas.

Per Zalytę Faustas sugrįžo į Lietuvą, į Panevėžio teatrą, o „Margarita“ tapo ir lietuvių literatūros dalimi. Sprendžiant iš autografų laukiančiųjų eilės, latvių autorės „nepasidalijančių“ žurnalistų ir žiūrovų, kurie prisipažįsta Panevėžyje pastatytą pjesę matę net po septynis kartus, buvo galima spėti, kad „Margaritos“ rezonansas Lietuvoje tikrai nemažas, o kovo 1 dieną Panevėžio teatrui įteikta dar viena Zalytės pjesė – tragifarsas „Žemės mokestis“.

Ir pabaigoje – žiupsnelis gyvenimo mistikos: Rygoje lipdama į Vilniaus autobusą Zalytė sutiko lietuvių literatūros vertėją Talridą Rulį. Sužinojęs, kad dramaturgė vyksta į Vilnių, šis sušukęs: „O, aš irgi norėčiau, bet negaliu – man reikia versti. Tu tik pasakyk, kad mes, kaip tautos seserys, per mažai keičiamės kultūrinėmis vertybėmis, per mažai vieni kitais domimės“. Išversta knyga, autorės vizitas, išsamus vertėjo įvadinis straipsnis – ir jau galima susidaryti pusėtiną įspūdį apie vieną latvių literatūros ląstelę. Smagu, kad skatinami ne tik autoriai, bet ir vertėjai: pernai „Už gyvenimo indėlį į literatūrą ir vertimus“ metine Latvijos literatūros premija buvo apdovanotas minėtasis Talridas Rulis, o šiemet toje pačioje nominacijoje įvertintas jo lietuvis kolega Vladas Braziūnas.