Mano rožė. Tavo rožė

Visuose septyniuose apsakymuose veikia moterys. Kai kurios – pagyvenusios, kai kurios – jaunutės, tačiau visas vienija nusivylimas gyvenimu, vienišumas, nepritapimas visuomenėje ir nevisavertiškumo kompleksai. Jos trokšta meilės, bet pačios yra pasyvios, nesidomi aplinkiniais arba smerkia juos, gyvena atsiskyrėliškai. Neretai veikia prieš savo valią, o kitus analizuoja. Plaukia pasroviui, bet kartu tikisi didelių pokyčių, pabudimo iš sąstingio. Tačiau kaip gali tikėtis meilės tos, kurios nemyli net savęs?

„Kankinė Berneta“ myli šventuosius ir mirusiuosius, o į kitus žvelgia iš aukšto. Milda („Tamsi diena“) jaučiasi neverta gyventi, bet, aklai įsimylėjusi, ryžtasi net nusikaltimui. „Malvos istorija“ tokia didaktiška, kad nesinori skaityti iki galo. Apsakymas „Mano rožė. Tavo rožė“ – galbūt vienintelis bandymas pamatyti situaciją kito akimis, atsisakius senesnių nuostatų.

Viskas vyksta arba tarybiniais laikais, arba iškart po nepriklausomybės atgavimo, todėl neretai skamba kritiškos „senų laikų žmogaus“ intonacijos: „Šiais laikais, kai nerimti dalykai pasidarė madingi, o darkymasis tapo norma...“ (p. 124). Tarybinė santvarka personažams buvo bloga, netinka ir dabartinė: trūksta autoritetų, stabilumo. Kartu jaučiama ir nostalgija, ir daromi tam tikri atradimai, blaškomasi tarp „objektyvių tiesų“ paieškų ir tvirtesnės asmeninės pozicijos.

Pasitaiko ir įdomių minčių, bet veikėjos su jomis dažniausiai nesutinka. Daug kur istorija jau būna įsibėgėjusi, bet dėl sunkių apmąstymų „stringa“ vietoje. Tada grįžtama prie kokio neesminio dalyko, detalės ir „užsikabinama“ už jos, kad atsirastų tolesnio veiksmo pagrindas. Tai suteikia dirbtinumo, „tempimo“ prie tam tikrų kanonų įspūdį.

Labiausiai stebina paskutinės scenos: netikėtos ir būtinai simboliškos, kartais – visiškai neįtikimos („Sapno princesė“). Tai dar paryškina nenatūralumą ir glumina. Reikia sutikti ir su E.Baliutyte, teigiančia, kad Z.Čepaitės sakinys – lėkštas („Literatūra ir menas“, 2006 03 04). Ir nors ketvirtame viršelyje rašytoja sako, kad knyga yra apie tikėjimą, perskaičiusi taip ir nesupratau, kuo gi tiki tos nelabai įtikimos veikėjos.