Mano mylima žmona

Rašytojas Tonis Parsonas (Tony Parson) prieš beveik dešimtmetį parašė nusotabų kūrinį „Vyras ir berniukas“ (angl. „Man and Boy“). Įžengus į naują dešimtmetį, atrodo, jis grįžta prie pradinio plano ir vėlgi rašo apie tai, kokie pavojai nutinka vyrui ir jo santuokai po to, kai šis turi romaną. Būtent tai yra pagrindinė naujos autoriaus knygos „Mano mylima žmona“ tema.

Skaitytojas yra priverstas stebėti, kaip susiraizgo vyro gyvenimas po vienos nakties romano ir kaip vyras bando sudėlioti savo gyvenimą vėl į vieną darnų paveikslą. Nepaisant apgaudinėjimo bei melo, ištikimas rašytojo fanas prisimins neigiamą Tonio Parsono įprotį: silpni ir egoistiški veikėjai. Pagrindinis veikėjas Bilas pasakoja istoriją pirmuoju asmeniu iš savo pasaulėžiūros.

Trumpai apie siužetą. Bilas darbo reikalais išvyksta į Šanchajų, bet kartu vyksta su žmona ir dukra. Jie apsigyvena prabangiame viešbutyje, kurį aptarnauja daugybę tarnaičių. Pačią pirmąją naktį skaitytojas „įspėjamas“ apie klaidžiojantį ir meilės ieškantį Bilo žvilgsnį į žavingą ir gundančią kambario kaimynę. Žinoma, greitai šis žvilgsnis išsirutulioja į romaną.

Kitą dieną Bilas pasiklysta savo jausmuose. Jis myli savo žmoną, o taip pat ir dukrą. O štai dabar „įsimylėjo“ ir savo meilužę. Taigi, imu laukti, kada apie meilužę sužinos Bilo žmona ir, būdama mergina, tikiuosi, kad tai bus greitai. Tačiau apie romaną išsiaiškinama ne taip jau greitai, kaip tikiesi.

Prie pagrindinės siužeto istorijos yra ir keletas šalutinių epizodų, kaip kinietiškos korupcijos pavyzdžiai, baro merginos scena Šanchajuje, o taip pat skaitytojas protarpiais nukeliamas į antraeilių veikėjų, tokių kaip Šanės ir Filipino, santykių peripetijas. Šie šalutiniai siužetai yra sveikintini tokiam, kaip įprasta, šabloniškam Tonio Parsono stiliui.

Skaitytojas taip pat raginamas jausti užuojatą meilužei, kuri priklauso šaltam verslininkui, kuris sumoka nuomą už meilės butą ir padeda išsilaikyti. Vėliau skaitytojas verčiamas gailėtis paties Bilo, nes meilužė turi kitą vaikiną. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Istorijoje aprašomi tų veikėjų gyvenimai, kuriems negali jausti simpatijos, daugiausia dėl jų bukumo. Taigi, kokia prasmė skaityti kūrinį, jei tau nesvarbus pagrindinių veikėjų jame likimas? Galbūt autorius norėjo parodyti tipinę XXI a. vyruko istoriją iš šalies. Tuomet tikslas pasiektas.

Romano atomazga, mano manymu, nėra tokia gera, kokia galėtų būti. Joje Bilas skrenda lėktuvu tai šen, tai ten, „kovodamas“ su permainingu oru ir gelbėdamas šeimą ir net meilužę. Iki šiol istorija buvo žmogiška, apie ryšius, santykius, klaidas, kurių visi pridarome. O dabar staiga Bilas „transformuojasi“ į herojų, gelbstintį visus. Nors Bilas visame kūrinyje vaizduojamas kaip neigiamas veikėjas, pabaigoje žmona jam atleidžia, o jis pats ima gelbėti visus iš eilės.

Galbūt čia ir slypi Parsono genialumas. Jis sugeba sukurti personažus, kurie linkę griauti viską, ir tu jauti nedidelę neapykantą personažui, tačiau išlieka ir viltis, kad jis pasikeis. Apibendrintai sakyčiau, kad kūrinys gana įdomus, vertas paskaityti. Trys iš penkių balų.