Mano Michaelis

Turbūt nedaug suklysčiau teigdama, kad šio pasakojimo suvokimas daug priklauso nuo skaitytojo lyties. Tiks­liau – nuo lyties lemiamų socialinių mąstymo ypatumų, ypač kalbant apie šeimą, kuri, galima sakyti, ir yra šios knygos pagrindinė veikėja. Nes ir Hana, ir jos vyras Michaelis įsitikinę, kad vyras ir žmona turi tapti nedalomu vienetu (ne veltui vyras vadinamas „mano Michaeliu“ –­ jauna studentė Hana tiki, kad jis užpildys visą jos būtį, įgyvendins svajones ir dalyvaus dvasiniame gyvenime). Be to, autorius, kalbėdamas moters lūpomis, parodo jos mąstymo padrikumą: sapnai, iliuzijos, neaiškios vizijos, vaikystės prisiminimai, slapti troškimai taip susipina su kasdienybe, kad, negavusi tikrovėje to, ko nesąmoningai nori, Hana nuolat serga psichosomatinėmis ligomis. Ar tik „įsikalba“ tas ligas? Požiūris priklauso nuo to, ar skaitytojas įsijaus į vyro – tylaus, kuklaus, drovaus prag­matiko – vaidmenį, ar į moters, kuri patyliukais gailisi, kad praleido galimybę pažinti kitus vyrus, kitus miestus, kitas profesijas, kitus aplinkinius?

Labai svarbus socialinis pasakojimo fonas – 6-ojo dešimtmečio Jeruzalė, kur atsitiktinai susitinka du studentai: jiems didelę įtaką daro giminės, kaimynai, politiniai įvykiai, moksliniai darbai. Ir įvairiausios buitinės smulkmenos, kurios net pasiturinčiose šeimose neretai tampa susvetimėjimo, tylaus nutolimo priežastimi. Gimtajame mieste Hana jaučiasi vieniša ir nesuprasta: „Ar gali kas jaustis Jeruzalėje kaip namie, klausiu savęs. (…) Tai uždarų kiemų miestas, jo siela užsklęsta tarp atšiaurių stiklo šukėmis vainikuotų sienų. Jeruzalės nėra. Tyčia paberti trupiniai nekaltiems žmonėms suklaidinti“ (p. 97). Vyras, rodos, uoliai išpildo visas sąlygas, kad šeima klestėtų, bet yra niekuo neišskirtinis, eilinis „pakeleivis“: su juo, dėl praktinių sumetimų, reikia elgtis mandagiai, bet jis nesugeba įsijausti į šalia esančiojo būseną, nes visuomet turi svarbesnių užsiėmimų. Hana įsivaizduoja esanti princesė, valdanti kitus, bet iš tiesų yra tik silpna romantikė, nutolusi nuo įprastų džiaugsmo ir ramybės šaltinių: vaiko auginimo, religinių papročių, kūrybiško darbo, artimų ryšių. Kas apskritai verčia žmones likti kartu? Ar metams bėgant netampame vieni kitiems dar svetimesni? Romanas kupinas liūdno, skaidraus grožio ir kartu – neišrėkto skausmo.