Mama Afrika

Gražioje ir estetiškoje knygoje, kurios gerą trečdalį sudaro spalvingos nuotraukos, lietuvė siekia populiariai papasakoti tautiečiams „visą tiesą apie Afriką“. Tiems, kurių įsivaizdavimai apie Afriką apsiriboja sovietinių laikų animacija vaikams. Net išveda dešimt taisyklių, kurios būtinos žinoti ten vykstantiesiems. Nors tonas gana turistiškas, čia nuoširdžiai stengiamasi pasidalyti įdomiomis mintimis ir pojūčiais, gyvai ir ironiškai aprašyti europiečiams neįprastus gyvenimo „juodajame žemyne“ patyrimus, „užkrėsti“ meile šiam neįprastam kraštui. Nors knyga parašyta gana tradiciniu „Discovery“ kanalo stiliumi, geras jos bruožas tas, kad ypatingas dėmesys joje skiriamas specifiškiems bei svarbiems moterų gyvenimo įvykiams, buičiai, papročiams, moterų draugystei, o ne tik gamtos ir politinio gyvenimo aprašymams. Pasakotoja atrodo truputį naivi, tikėdamasi europiečiui įprasto komforto ir bendravimo etikos, ir nors sako, kad „ten pasijunti be amžiaus, tautybės, be įvairių visuomenės suformuotų stereotipų“ (p. 26), niekada nepraleidžia progos priminti apie savo lietuvybę. Chronologiškas pasakojimas sutelktas į asmeninę patirtį, bet kaip ir Šveicarijoje dirbanti J. Survilaitė, ji visada rūpinasi savo įvaizdžiu, gera lietuvės reputacija, pati pabrėžia savo, kaip svetimšalės, keistumą: čia toks patriotizmas atrodo nebūtinas ir truputėlį juokingas.

Paprastas ir nuotaikingas pasakojimas tikriausiai labiau patiks tiems, kas skaito kelionių aprašymus populiariuose žurnaluose ar savaitgaliais žiūri filmus apie laukinių egzotiškų gyvūnų gyvenimą gamtoje. Beje, apie gyvūnus autorė pasakoja kur kas daugiau nei apie AIDS ir kitas tamsiąsias afrikiečių kasdienybės puses. Tik 174 puslapyje entuziastingus jos monologus keičia noras „pakalbėti realistiškiau“, o ekonominių ir socialinių neteisybių apžvalga nugrūsta į knygos galą. Trumpai ir sausai apžvelgiamas politinis Afrikos valstybių gyvenimas, dalyvaujama įvairių genčių šventėse ir ritualuose, rašomi graudulingi laiškai namiškiams, banalokomis frazėmis atskleidžiama svetur įgyta išmintis: „Visų šių metų patirtis Afrikoje dar labiau sustiprino norą gyventi, džiaugtis kiekviena diena, optimistiškiau žiūrėti ir į liūdniausius dalykus...“ (p. 213). Intelektualesni skaitytojai turbūt nusivils, bet reikia pripažinti, kad dauguma tautiečių tik tokią kalbą ir supranta. Žinoma, yra ir geresnių knygų apie keliones (kad ir P. Normanto), bet yra ir daug blogesnių. Tačiau, nepaisant visų jos trūkumų, ši taip pat pravers akiračiui praplėsti.