Mala Vita

Kai vakarai darosi vis ilgesni ir ilgesni, kai nuobodi kasdienybė pradeda graužti iš vidaus, o gerklę peršti nuo peršalimo, taip norisi atitrūkti nuo viso savo pilkai–rusvai-lietuviško pasaulio ir bent mintimis nusidanginti kažkur toli toli. Mano svajonių šalis visada buvo Italija. Kiek menininkų, kiek genijų, muzikantų, kompozitorių, rašytojų ten gimė ir augo! Kokia ten nuostabi gamta ir dar labiau protu nesuvokiamas miestų grožis! Bet perskaičiau Claudio Michel Mancini „Mala vita“ ir susimąsčiau, ar tikrai norėčiau važiuoti į tą pasakišką savo svajonių šalį...

Claudio M. Mancini — augęs Italijos provincijoje, Verbanijoje, išsilavinusi bei į satyrą ir kandų sąmojį linkusi asmenybė, pasižyminti savo įžvalgomis. Ne kiekvienas sugeba prieš pat ekonominę krizę išleisti į šį pasaulį romaną apie finansines Italijos mafijos machinacijas. Apie „Mala vita“ net sklando gandai, kad neva ši, mums pateikta istorija, paremta tikrais faktais. Vien jau ką reiškia pavadinimas. „Mala vita“ itališkai — „netikęs gyvenimas“. Gaila, kad nesusipratau jo išsiversti prieš perskaitydama knygą...

Pagrindinis romano herojus yra Robertas Kardonė. Jis, vargstantis avangaro rašytojas, gyvena žavingam Italijos mieste Bolonijoje, pačioje jos širdyje - senamiestyje, su savo draugu Karlu. Jie abu rašytojai, puikiai sutaria ir yra tikri draugai. Vieną dieną, Robertui sėdint kavinėje su gražuole Rozana, jam paskambina Karlas ir paragina jį kuo greičiau grįžti namo. Štai čia ir užverda visas pragaras... Roberto brolis, Erikas, žiauriai nužudomas, o televizija transliuoja šio nusikaltimo vaizdo įrašą! Negana to, Robertas sužino, kad jo brolis buvo įsivėlęs į mafijos (įdomumo dėlei pasakysiu, itališkai būtų - malavita) aferas su stambiais pinigais neteisėtai pasisavintais iš valstybės. O ta apvali suma brolio testamentu palikta jam. Robertas turi pasitelkti visą savo įžvalgą, sumanumą, apsukrumą, aštrų protą ir narsą, kad susidorotų su baisia netektim ir dar didesniais jos padariniais. Nes tarsi mafijos lipančios Robertui ant kulnų būtų maža jį gaudo ir slaptosios tarnybos.

Man labai patikęs dar vienas personažas buvo Livijus D‘Aventūra. Sicilijos vaikis širdyje ir užkietėjęs mafijozų priešas. Nors tokį personažą susitinku ne pirmą kartą (geras, stropus policininkas, kurį vis nusodina bloga jo vadovybė), man D‘Aventūra patiko savo nuvalkiotu išskirtinumu. Ta visiems žinoma Indianos Džonso dvasia. Bet. Šioj knygoj tai neatrodė dirbtina. O Livijus, man apie jį beskaitant, tiesiog iškildavo akyse. Aukštas, stambus sicilietis su šviesiu truputį paglamžytu švarku ir amžinai dantyse smilkstančia cigarete, masliu žvilgsniu ir sodriu balsu. Tikras nuotykių ieškotojas, kas taip gražiai dera su jo pavarde... Na, gal jis nuotykių ir neieško, jie patys jį susiranda. Visokio tipo nemalonumai tiesiog lipte limpa prie Livijaus. Tiesiog kartais stipri įžvalga ir intuicija kelia pavojų įtakingiems žmonėms... O šie tikrai neketina pasiduoti kažkokiam policininkėliui, juolab, kad mafija Italijoje valdo kone viską. Policijos komisarus taip pat. Atrodo, ko už pinigus tik negausi, ar ne?

Tokia filosofija vadovaujasi ir kita įdomi persona - Romanas Grasas. Jis, jei taip galima sakyti, yra krikštatėvių tėvas. Kaip, karalienė ir karalius vienoje figūroje, šachmatų partijoje. Grasas turi karalienės vikrumą, jėgą ir neribotas judėjimo galimybes bei karaliaus svarbą. Grasui pinigai, garbė ir prestižas yra viskas. Ir štai staiga jį apmauna kažkos nususęs advokatėlis. Grasas lieka ant ledo. Su išdaviku jau susidorota, bet dėl to kilęs skandalas neleidžia veikti atvirai, ką jau bekalbėti apie tai, jog pinigus reiktų atgauti greitai. Kyla tikra painiava ir į ją įsipainioje per daug svarbių valstybės pareigūnų. Jei krikštatėvis ko nors greitai nesiims, gali sužlugti visa jo imperija... Ir viskas, ką jam reikia padaryti, tai susidoroti su Robertu Kardone. Tik kad, pasirodo, jog ir menkas rašytojėlis gali būti apsukrus. Robertas pabėga nuo Graso pasiūstų galvažudžių ir išskrenda į „rojaus salas“, Vuantu, kur Erikas paliko jam banko sąskaitą, vilą ir daugybę neatsakytų klausimų.

Nors romano siužetas painus, knyga mane tiesiog prikaustė. Čia tiek daug visko vyksta! Iš pradžių net nesupranti, kas ten darosi, bet palengva įsijauti į Claudio Mancini’o pasakojimą ir jautiesi, kad vaikystėje žaisdamas seklius. Visą laiką beskaitydama šį romaną jaučiausi taip, tarsi dirbčiau kartu su D’Aventura ir bandyčiau išnarplioti bestselerio vertą kriminalinę bylą. Bet kokia D’Aventūros nesėkmė man keldavo pasipiktinimą neteisybe, šiuo pasauliu. Bet koks naujas faktas sužadindavo smalsumą ir mintyse galvodavau: „Pagaliau! Pagaliau! Tuoj bus prigriebti blogiukai!“ Claudio Mancini plunksna toli gražu neleido man pasilikti abejingai.

„Mala Vita“ - tai meistriškai parašytas kriminalinis romanas, stebinantis savo įžvalgomis, psichologine įtampa ir nenuspėjamais siužeto vingiais. Neleidžiantis atsitraukti nuo jo nei akimis, nei mintimis, net ir akimirkai. Nei vienas nuotykių ir gero kriminalo pasiilgęs žmogus negalėtų atsisakyti perskaityti šį Mancini’o perliuką.