Litvakai

Šiai tik 144 puslapių, gausiai iliustruotai asmenybių nuotraukomis istoriko Izraelio Lemperto knygai, moto geriausiai tiktų neperseniausiai pasakyti bene populiariausio Lietuvos istoriko Alfredo Bumblausko žodžiai: „Grąžinkime Lietuvai atmintį“. Knyga tarsi siekiama priminti, kad jau šitiek šimtmečių buvome šalia kitokio unikalaus pasaulio, patys jo beveik nepažinodami. Siekiama populiarinti litvakus, t.y. Lietuvos (ne tik šiuolaikinės, bet ir visų pirma – istorinės Lietuvos), žydus, davusius ne tik mūsų žemei, bet ir visam pasauliui neįtikėtiną skaičių ryškių asmenybių, politinių ir visuomeninių sąjūdžių, kultūrinių reiškinių ar mokslinių išradimų, įspūdingų verslo pasiekimų.

Knygos struktūra tarsi numato autoriaus įsivaizduojamą skaitytoją, kurios pagrindinis siekis – jį sudominti, atverti nepažįstamą pasaulį. Jos struktūra gana aiški. Du įvadiniai straipsniai, apiprėžiantys litvakų sąvoką, žydiškų miestelių štetlų fenomeną. Toliau dėstoma pagal asmenybes: religiniai mąstytojai, visuomenės, kultūros veikėjai, verslininkai. Pateikiamos išvados, įdėtas sąvokų žodynėlis bei asmenvardžių rodyklė. Akivaizdu, kad knyga skirta lietuviškai skaitančiai plačiajai auditorijai, kuri apie buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje kadaise klestėjusią ir vėliau po pasaulį pasklidusią milžinišką žydų civilizaciją ne kažin ką yra girdėjusi.

Knyga gali būti ir puiki mokymo primonė, ir geras turizmo vadovas, įvadas į išsamesnes studijas. Tokio pobūdžio knygoms eilinis skaitytojas paprastai priekaištauja sakydamas: o kodėl nepaminėtas tas ar anas veikėjas, kodėl pamiršti vieni ar kiti asmenys? Ir kuo tokio pobūdžio priekabiavimų daugiau, tuo neva knyga ir blogesnė. Taip nemanyčiau, nes autorius ir nepretenduoja papasakoti visko. Nenorėčiau būti smulkmeniškas, bet kai kuriuos „nepaminėjimus“, kurie vis dėlto pernelyg krenta į akis, norėčiau pabrėžti, ypač galvodamas apie ne visada aiškius atrankos kriterijus ar knygos autoriaus skonį.

Ko pasigedau? Labiausiai nukentėjo muzikai. Nepaminėti prieškario žydai, lietuviškosios estrados kūrėjai, džiazo orkestrų vadovai. Juk Danielius Dolskis buvo kone epochos simbolis. Pamirštas ir vienas ryškiausių sovietinės Lietuvos estrados kūrėjas Benjaminas Gorbulskis, modernaus džiazo kūrėjas Večiaslavas Ganelinas ar kompozitorius Anatolijus Šenderovas. Tarsi vengiama nurodyti tebegyvenančiuosius, bet išimčių padaryta rašytojams, apie kuriuos užsimenama tik fragmentiškai. Bet neaišku, kodėl nėra informacijos apie Mykolą Sluckį, vieną skaitomiausių sovietinės Lietuvos rašytojų.

Pamiršti ryškūs teatro kritikai. Pernelyg mažoka informacijos apie Izraelio litvakus. Populiari nuomonė, jog Izraelio valstybę iš esmės labiausiai kūrė Lietuvos ir Lenkijos žydai, apmaudu, kad tema neišvystyta. Apie kai kuriuos fenomenus tik užsimenama, pvz., nenurodytos perkeltos lietuviškos ješivos, aukštesniosios mokyklos (užsimenama tik apie Bnei Brako Panevėžio ješivą), nenurodomi litvakų pėdsakai geografiniuose vietovių pavadinimuose Pietų Afrikoje. Trūksta garsiųjų litvakų sportininkų, jų įnašo į Lietuvos sporto raidą. Sunku pasakyti, kodėl, bet autoriui tarsi pritrūko pilietinės drąsos papasakoti apie komunistinės orientacijos iškilius visuomenės veikėjus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, jų svarų indėlį dalyvaujant antinaciniame pogrindyje, kovas sovietinių partizanių partizanų ar Lietuviškos  šešioliktosios divizijos gretose. Nuo kada kovoti antihitlerinės koalicijos pusėje tapo gėdinga, apie tai tarsi nekalbėtina? Juk būta ne vieno litvako Tarybų Sąjungos didvyrio.

Mažoka verslininkų, jų būta ir esama kur kas daugiau. Egzotikos dėlei pateikiamas „blogiukas“ Mejeris Lansky, šešėlinio verslo atstovas. Bet būta ir daugiau išeivių iš Lietuvos - pasaulinio garso gangsterių. Kiek apmaudu, kad į sąrašą nepateko Leonardas Cohenas, vienas ryškiausių Kanados dainininkų ir rašytojų, Naumas Chomskis, kurio knyga neseniai pasirodė. Jeigu paminėtas litvakas Ričardas Filipsas Feinmanas, prisidėjęs prie atominės bombos kūrėjų, kodėl nepaminėti kiti? Bent trys. Du iš jų gimę net etninėje Lietuvoje. Gaila, kad įsivėlė dvi apmaudžios klaidos: esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas gyveno ne Lazdijuose, o Veisiejuose (ten ir jam skirtas paminklas miestelio parke). Oskaro Milašiaus nedrįsčiau priskirti litvakams, nes jo mama buvo Lenkijos žydė. Kas kita Adomas Mickevičius – čia pagal motinos liniją didįjį Lietuvos dainių galėtume įtraukti į iškiliųjų litvakų sąrašą.

Šios pastabos nėra esminės, jos labiau svarbios autoriaus darbų netiesioginiams tęsėjams ar viešajai įstaigai „Europos namai“, pasirengusiai išleisti knygą apie šimtą garsiausių Lietuvos žydų.

Kaip žinome, dar šiais metais Vilniaus jidiš institutas yra nutaręs pradėti rengti ir išleisti Litvakų enciklopediją lietuvių kalba. Visuomenė tam jau pasirengusi. Manyčiau, prie to svariai prisidės ir Izraelio Lemperto knyga „Litvakai“. Belieka tikėtis, kad savo sumanymą Vilniaus jidiš institutas spės realizuoti iki 2009 metų, t.y. Lietuvos tūkstantmečio. Atmintis sugrįžta.