Literatūros pedagogikos studijos

„Literatūros pedagogikos studijos“ – trečioji mokomoji knyga aukštųjų mokyklų studentams, besirengiantiems tapti lietuvių kalbos mokytojais. Ji su kitomis (Literatūros pedagogikos praktikumas. - V., 1995 ir Literatūros pedagogika. Programa. - V., 1998) apima sąlygiškai užbaigtą mokymo priemonių visumą - „triadą“, tačiau nereiškia šios srities darbų pabaigos.

Kodėl „literatūros pedagogika“, o ne tradicinė „metodika“ ar „didaktika“? Pastarieji terminai neatskleidžia viso šios disciplinos turinio ir paskirties. Dabarties literatūrinio lavinimo sampratą - ugdyti literatūra ir ugdyti literatūrai – geriau atskleidžia literatūros pedagogika: sąvoka „literatūros" ją skiria nuo bendrosios pedagogikos - žmogaus ugdymo mokslo ir didaktikos - apskritai mokymo ir mokymosi mokslo, o turiniu ir apimtimi ji yra platesnė už metodiką - metodų ir būdų visumos panaudojimo praktiką. Taigi ir metodika, ir didaktika kaip sudedamieji elementai įeina į literatūros pedagogikos sąvoką, aprėpiančią žmogaus ugdymą (mokymą, lavinimą, auklėjimą) literatūros priemonėmis. Be to, atskirų estetikos ciklo (menų) disciplinų didaktikos jau seniai užsienyje, o dabar ir Lietuvoje, vadinamos atitinkamomis pedagogikomis: pavyzdžiui, meno pedagogika, meno edukologija (Anglija), literatūros pedagogika, skaitymo pedagogika (Prancūzija), teatro, muzikos pedagogika, paplitusios ir Lietuvoje, visais atvejais pabrėžiant meno vaidmenį žmogaus ugdymui.

Kodėl „studijos" (studijavimas; mokslinis tyrinėjimas), o ne vadovėlis? Precedentas - vienas iš ALF leidinių serijos pavadinimas - „Švietimo studijos" (su tokia rubrika išleista ir literatūros pedagogikos programa). Tai labiau atitinka šios knygos paskirtį - skatinti studentus tyrinėti svarbiausius ir aktualiausius literatūros pedagogikos klausimus, savarankiškai ieškant atsakymų, iškeltų ar kilusių problemų šiuolaikiškų sprendimų. Be to, gyvenant komunikacinių sistemų laikotarpiu pedagoginė (ypač akademinė) visuomenė vis labiau abejoja vadovėlio būtinumu, kai, pasak V. Skrupskelytės, dominuoja „autentiškos komunikacinės situacijos: klausti, atsakyti, įtikinti, nustebinti ir t.t.<...> Esminiai dalykai – nepamiršti studentų bendrojo išsilavinimo, studijų lygio bei jų intelektualinio turinio, nepamiršti, kad universitetas pirmiausia turi būti aštraus mąstymo ir kritinės įžvalgos mokykla" (Prancūziškoji le culturel //Darbai ir dienos. - Kauno Vytauto Didžiojo universitetas. -1997. -5 (14). -P. 306).

„Literatūros pedagogikos studijos" - atviro tipo mokomoji knyga, nepretenduojanti į žinyną, kuriame būtų suinventorinti visi literatūros mokymo proceso elementai: enciklopedinė informacija, metodai su konkrečiais jų taikymo receptais, stabilūs vertinimo kriterijai ir pan. Tai labiau svarbiausių šių studijų temų metmenys: ne visur išbaigti ir dažnai subjektyviai pateikti, tarpais daugiau klausimų negu numanomų atsakymų, kurie nėra vieninteliai ir galutiniai.

„Studijos" turėtų skatinti skaitytojus kritiškai mąstyti ir savarankiškai vertinti tiek tradicinės, tiek ir moderniosios literatūros pedagogikos tendencijas, nuostatas bei rekomendacijas, diskutuoti, ieškoti alternatyvų, kaupti naujausią informaciją, papildančią ir atnaujinančią knygos turinį, atsižvelgiant į laiko dvasią ir aktualias pedagogines dilemas.

Knygos tekstas rašytas, orientuojantis į Bendrųjų programų didaktines nuostatas, Literatūros mokymo/si koncepciją bei kitus Lietuvos švietimo reformos gairintus dokumentus ir leidinius. „Studijose" remtasi ir naudotasi ir tarpukario Lietuvos literatūros mokymo teorijomis bei sukauptu patyrimu, ir naujausiais lietuvių ir užsienio pedagogų bei literatūrologų darbais, taip pat ilgamete asmenine pedagogine patirtimi ir kai kuria dar nepraradusią aktualumo savo ankstesnių publikacijų medžiaga. Autoriams sutikus, knygoje panaudoti literatūrologų (V. Daujotytės, R. Tamošaičio, R. Tūtlytės, G. Viliūno ir kt.) chrestomatiniai meninių tekstų analizės pavyzdžiai, viliantis, kad „Studijų" kontekste jie orientuos skaitytojus į aukščiausią dialogo su tekstu lygmenį, teikdami intelektinį ir estetinį malonumą.

Didžiausias knygos siekis -padėti rengti/s mokytojo profesijai naujo mąstymo lituanistus/ams, kurie gebėtų literatūrinį lavinimą traktuoti kaip pedagoginę kūrybą, grindžiamą literatūros išmanymu, estetine nuovoka, mokinių pažinimu bei mokėjimu nestandartiškai taikyti efektyviausius didaktinius metodus, nuolatos juos tobulinti ir kurti naujus, atitinkančius besimokančios kartos poreikius ir galimybes.

Liuda Ruseckienė

Didžiausia L. Ruseckienės darbo teigiamybė yra patrauklus pedagogiškumas. Būtent: patrauklus, nes šiaip jau pedagogika dažniausiai asocijuojasi su nuobodžiu taisyklingumu, su taisyklių ir metodų pirmenybe. L. Ruseckienė pateikia daug medžiagos ir siūlo galimybę (dar studentui ar jau mokytojui) rinktis. Vengdama kategoriško „arba-arba“ autorė renkasi „ir-ir“. Ir metodo kelias, ir paties mokytojo ar moksleivio žvilgsnis. Sakyčiau, kad „Literatūros pedagogikos studijos" yra parašytos, kaip reta, pedagogiškai, kad tyrinėjimo objektas ir tyrinėjimo nuostatos yra vieningos.

Prof. Viktorija Daujotytė