Linksmų plaučių, vieno kaulo

„Linksmų plaučių, vieno kaulo“ – šmaikščių lietuviškų frazeologizmų, kuriuose minimos žmogaus ir gyvūnų kūno dalys, rinktinė. Iš gausybės lietuvių kalbos žodynuose ir frazeologizmų rinkiniuose sukauptų vaizdingų tradicinių posakių į knygelę atrinkta arti šimto jauniesiems skaitytojams daugiau ar mažiau girdėtų smagių pasakymų. Šių pastovių žodžių junginių ryškumas ir sąmojis neišblėso per šimtmečius, todėl yra vilties, kad ir naujoji juokauti mėgstanti interneto karta prie daugelio rinkinėlio frazių „prikabins“ šypsenėlę ©.

Kaip dėl skonio, taip ir dėl humoro jausmo ginčytis neverta: vienas kikena vos pirštą parodžius, kitas pečiais trauko, nesuprasdamas visiems juokingo anekdoto, gi trečias prunkščia į saują dargi vartydamas enciklopediją ar rimtą žodyną. Kartą bibliotekoje linksmų plaučių kolega atkreipė dėmesį į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" aptiktus, pasak jo, moksliškai žaismingus kai kurių kūno dalių pavadinimų aiškinimus: „nosis“ – atsikišusi veido dalis su dviem skylutėmis kvėpuoti", „koja“ – galūnė, kuria žmogus ar koks kitas padaras eina; „plaukas“ – siūlo pavidalo išauga žmogaus ar gyvulio odoje, „uodega“ – atsikišusi stuburo dalis... Kažkodėl tuomet ir šovė į galvą mintis sudaryti „kūniškų“ (moksliškai – somatinių) posakių šimtinę.

Dėl nedidelės „Šnekučio“ serijos knygelės apimties rinkinio sudarytojui teko atsijoti gana daug tikrai išraiškingų, sąmojingų gyvojoje kalboje dar pasitaikančių frazeologinių junginių. Ypač buvo nelengva juoko matuokliu atrinkti posakius, perkeltine prasme nusakančius tą patį veiksmą, panašią situaciją ar būdo ypatybę. Antai iš gausios sodrios mūsų senolių rykštės pedagogikos frazeologijos, tebevartojamos, kaip ir pats seniai pasmerktas vaikų auklėjimo metodas, ir mūsų modernioje visuomenėje, nutarta palikti tik šiuos pasakymus: pakinklius pačirškinti (nubausti), prieš plauką paglostyti (išbarti), į nagą paimti (sudrausminti), šonus išvanoti (apmušti), parodyti iš kur kojos dygsta (pričiupti), ragus aplaužyti (sutramdyti). Tačiau ne ką prastesnius vaikų baudimo ir lupimo reikšmės somatinius posakius teko palikti juodraštyje (kailį lyginti (šukuoti), nugarą dailinti ir pan.).

Darant tekstų atranką, norėta iš žmogaus, gyvulių, žvėrių ir paukščių kūno dalių bei organų pavadinimų išpinti kuo margesnę ir ryškesnę žodžių junginių pynę, stebinančią netikėtais atskirų žodžių ir visos frazės reikšmės kontrastais. Tik nepaprastos vaizduotės ir talento žmonės prieš daug amžių galėjo prigalvoti tokių šmaikščių negirdėtų pasakymų su neįprastomis (suprantant paraidžiui) žmogaus kūno dalių funkcijomis: akimis ryja (gėrisi), per dantį traukia (šaiposi), iš piršto laužia (prasimano), per pakaušį išlindo (įkyrėjo) delnus pasipustė (smarkiai ėmėsi darbo) ir t. t. Galbūt tolimais priešistoriniais laikais, kuomet mūsų protėviai vertėsi pirmykšte medžiokle ir gyvulininkyste, jau atsirado ne vienas iki šiol vartojamas spalvingas posakis su gyvulių, žvėrių ir paukščių kūno dalių pavadinimais: uodegą vizginti, (pataikauti), iltį griežti (pykti), sparną rėžti (meilintis), skiauterę kelti (puikuotis), šerį statyti (pūstis), kakarinę paleisti (garsiai šaukti) ir kt.

Nesunkiai iš atminties atkuriamos frazeologinės formulės su kūno dalių pavadinimais dėl savo vaizdingumo ir humoristinio atspalvio negali nepraversti skubančiam gyventi, bet visada randančiam laiko pajuokauti, XXI amžiaus žmogui – kai reikia pagyvinti pokalbį, ginčą, elektroninį laišką, taikliai nusakyti situaciją, apibūdinti asmenį. Spręsdami kryžiažodį, galvodami rašiniui pavadinimą, versdami svetimos kalbos kūrinį, rengdamiesi kalbos viktorinai be šių kalbos perlų tiesiog neišsiverstume.