Lietuvos viduramžių archeologija

Monografija „Lietuvos viduramžių archeologija” nagrinėja laikotarpį nuo XIII a. iki XVI a. vidurio, t.y. LDK susikūrimo ir suklestėjimo laikus, pagal to meto archeologijos paminklus ir jų tyrimų medžiagą.

LDK laikotarpį tyrinėja įvairių sričių mokslininkai: istorikai, menotyrininkai ir t.t. Vienok, rašytinių šaltinių, o dar labiau ikonografijos, aprašančių XIII – XV a. Lietuvą – labai mažai. Vienas iš pagrindinių šaltinių tyrinėjant pilių, miestų, kulto pastatų raidą tebelieka archeologiniai tyrimai.

Darbe tyrinėjama medžiaga suskirstyta ir aptariama atskiromis temomis: sąvokos ir terminija, piliakalnių ir mūro pilių tyrimai, senieji miestai ir jų raida, pagoniški ir katalikiški kulto pastatai, laidojimo paminklai. Atskirai pristatoma medinė statyba, ginklai, keramika, kokliai, geležies dirbiniai, papuošalai. 

Istorijos mokslų sistemoje archeologijai nuskirta seniau seniausioji žmonių, istorijos dalis. Istorikai tą dalį vadina priešistore, o jos pabaigą sieja su Lietuvos valstybės susikūrimu 1253 metais. Bet tai tik formali skiriančioji data. Archeologijos mokslo akiratyje yra visi viduramžių visuomenės
paminklai, kuriems pažinti prisireikia tik archeologijos mokslui būdingų tyrimo metodų. Istorikas operuoja rašytiniais šaltiniais, kurie, deja, daugiausiai skirti politinei krašto istorijai ir visuomenės elito gyvenimui nušviesti.

Viduramžių istorikui, pavyzdžiui, į galvą nešovė mintis dokumentuoti, kad Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas Dubingių dvare žaidė šachmatais. Tai jiems buvo visiškai suprantamas, abejonių nekeliantis ir patikinimų nereikalaujantis dalykas. Mūsų gi istorikams dėl tų dokumentų stygiaus iškyla globalios dilemos – pažinojo ar nepažinojo lietuviai šachmatus, žaidė jais ar nežaidė. Kaip dabar dažnai sakoma „kasdienis“ gyvenimas liko paslėptas nuo mūsų akių. Na, bet tai tik linksmas pavyzdėlis. Istorinės realijos kur kas svaresnės: viduramžių archeologijos tyrimai dažnai tampa pagrindiniu šaltiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės gyvenimui pažinti. Ja remiamės tyrinėdami luominę organizaciją, viduramžių Lietuvos miestų geneze, amatų raidą ir daugybę kitų dalykų; apie mūro Lietuvoje pradžią, apie senosios Lietuvos sostinės vietą, apie Lietuvos miestelėnų ir valstiečių gyvenvietes ir buitį.

Daugelis svarbių viduramžių visuomenės gyvenimo klausimų paliesta Albino Kuncevičiaus knygoje „Lietuvos viduramžių archeologija“. Monografijos autorius yra žinomas Lietuvos archeologas ir paminklosaugininkas. Istorijos daktaras (1993), docentas (2000), Kultūros paveldo akademijos direktorius Vilniaus universitete skaito Lietuvos ir Europos viduramžių archeologijos paskaitas. Tyrinėjo Lietuvos valdovų rūmus Vilniaus Žemutinėje pilyje, Senųjų Trakų pilį, Baltadvarį, prancūzų Napoleono Bonaparto I armijos karių kapavietę Vilniuje. Pastaraisiais metais tyrinėja Dubingių viduramžių paminklus – reformatų bažnyčią ir Radvilų rūmus. Jau dabar aišku, kad sulaukėme iki šiol nežinomos ir unikalios medžiagos apie garsiąją Lietuvos didikų Radvilų giminę.

Doc. dr. Eugenijus Jovaiša