
Mykolas Pijus Paskalis von Romeris, gimęs 1880 m. gegužės 5 d. Bagdoniškyje, dabartiniame Rokiškio rajone, į anapilį išėjo 1945 metų šaltą vasario 22 dieną Vilniuje. Jis buvo paskutinis Romerių Bagdoniškių linijos atstovas. Reprezentavo 12-ąją šios garsios, plačiai Lietuvoje išsišakojusios giminės kartą - giminės, septynioliktame amžiuje persikėlusios iš Livonijos į tuometinę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tris amžius šios giminės vyrai, pradedant lietuvių armijos artilerijos generolu Motiejumi Romeriu, buvo patriotizmo ir tarnavimo Tėvynei pavyzdys.
Šios tradicijos nepažeidė ir Mykolas Romeris. Šis elitinės Peterburgo Teisės mokyklos absolventas (1892-1901), Krokuvos Jogailos universiteto studentas (1901-1902), Paryžiaus Politikos mokslų mokyklos kursų klausytojas (1902-1905) buvo vienas iš XX amžiaus pradžios masonų ložių Lietuvoje atkūrėjų, žymus tarpukario Lietuvos konstitucinės teisės specialistas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. 1927-1939 metais trims kadencijoms buvo renkamas į universiteto rektoriaus postą. 1932 metais kaip teisėjas ad hoc labai sėkmingai atstovavo Lietuvai ginče su Vokietija Hagos Tribunole, ilgą laiką buvo Lietuvos Aukščiausiojo Tribunolo narys. Pasižymėjo jis ir tuometinių sudėtingų Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykių bare, kaip asmenybė, siūlanti neeilinius sprendimus jiems sureguliuoti.
Laikęs save Lietuvos lenku kalbine kultūrine prasme, o lietuviu - pilietine prasme, jis dažnai būdavo ir tebėra nesuprastas abiejų pusių. Lenkų kritiškas požiūris į Mykolą Romerį dažnai buvo ir yra nusakomas
„apsisprendusio lietuvių renegato vardu. O kai kurie lietuviai iki šiol nesupranta ir negali jam atleisti jo biografijos faktų, susijusių su Juzefo Pilsudskio legionais, kai jis, nuoširdžiai tikėdamas Pilsudskio Lenkijos ir Lietuvos išlaisvinimo idėja, 1915-1918 metais kovojo ir veikė jų gretose. Daugeliui jo, kaip ir mūsų, amžininkų Romeris atrodė ir atrodo kontroversiška asmenybė vien todėl, kad jo idealai, idėjinės orientacijos ir veiklos linija retai sutapdavo su jo socialinės aplinkos idėjiniais šablonais.
„Ėjau ir einu savaisiais keliais, dažnai gal daugeliui mano artimųjų nesuprantamais“, - rašė jis vienoje iš savo autobiografijų, pastebėdamas, kad, nepaisant to,
„visą mano gyvenimo veiklos liniją su visais ryškiais mano praeities epizodais jungia viena tvirta logika, vienas griežtas idealas“. Idealas, kurį mums nusako sąvokos pilietis ir pilietiškumas. Romerio gyvenimo ir veiklos praktikoje jos turėjo nevienodą išraišką, bet visados buvo siejamos su Lietuvos vardu.
XX amžiaus pradžioje, kai politiniame to meto žemėlapyje Lietuvos nebuvo, jis save, pirmiausia kaip pilietis, tapatino su Istorine Lietuva (iš esmės dabartine Lietuvos ir Baltarusijos teritorija. XX a. pradžios samprata Istorinė Lietuva apėmė apytikriai tuometines Gardino, Vilniaus, Kauno, Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko gubernijas). Romeris Istorinę Lietuvą apibūdino kaip integralų kraštą, besiremiantį istoriniu, teritoriniu, ekonominiu ir kultūriniu bendrumu. Kartu su baltarusių, lietuvių, žydų demokratinės orientacijos inteligentais 1906 m. Vilniuje leisdamas laikraštį
Gazeta Wilenska ir praktiškai, ir teoriškai jis bandė surasti priemones ir būdus šiam integralumui išsaugoti. Matydamas, kad kylanti lenkiškojo ir lietuviškojo nacionalizmo banga gali suskaldyti šį kraštą į atskiras dalis, sukelti čia gyvenančių tautų (lietuvių, lenkų, baltarusių ...) gilią nesantaiką ir įžiebti dėl ginčijamų teritorijų ilgalaikius jų vaidus, Romeris sukūrė specialią „kraštietišką-krajovcinę“ ideologiją. Krajovciškumą jis apibrėžė kaip griežtai demokratinę, antinacionalistinę ideologiją, grindžiamą bendros pilietybės principu. Šis principas buvo iškeliamas virš tautinio, taip stengiantis derinti krašto tautų etnokultūrinius poreikius ir siekius. Deja, jam nepavyko sutelkti įtakingesnio šios ideologijos pasekėjų būrio, nepavyko surasti reikiamo pritarimo nei tarp to meto lietuvių, nei tarp lenkų politikų... Ir vieni, ir kiti orientavosi pirmiausia į tautinių interesų tenkinimą ir tokios orientacijos pagrindu - į tautinių Lietuvos ir Lenkijos valstybių kūrimą. O tai, anot Romerio, žadėjo neišvengiamą lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos konfrontaciją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui vilčių tokiai konfrontacijai išvengti Romeriui įžiebė atnaujintos Jogailaičių Abiejų Tautų Respublikos (savarankiškų valstybių sąjungos, konfederacijos ar federacijos forma) atkūrimo idėja. Šios idėjos šalininkas buvo ir Juzefas Pilsudskis, todėl M. Romeris tapo jo bendražygiu 1915-1918 metais ir 1919 m. balandy, kai bandė surasti kalbą su lietuvių politikais Kaune, aiškindamas apie Pilsudskio geranoriškas užmačias išvaduoti Vilnių ir už demokratinės Lietuvos sąjungą su demokratine Lenkija jį atiduoti lietuviams. Tačiau, kaip žinia, nusvėrė siauri tautiniai interesai, niekais pavertę ir Pilsudskio vizijas, ir Romerio koncepcijas. Ir Lenkija, ir Lietuva koja kojon žengė su to meto besikeičiančia Europa kaip valstybės, integruojančios individus į tautines, o ne į pilietines visuomenes.
Po 1919 m. įvykių, kai Lenkijos ir Lietuvos, lietuvių ir lenkų konfliktas tapo chronišku karo židiniu, Romeris ryžtingai stojo lietuvių pusėn. Jis suprato, kad nacionalizmo ideologijos poveikyje išsivystę procesai yra nesustabdomi. Romeris ne kartą savo veikaluose, straipsniuose yra pažymėjęs, kad po 1919 metų susiformavusios aplinkybės padėjo šiuolaikinei demokratijai kurti tik tautines valstybes. O tokį sugebėjimą buvusios Istorinės Lietuvos žemėse, 1917-1919 m. geopolitinės konsteliacijos sąlygomis, teparodė vieni tik lietuviai. Lietuvos kaip tautinės valstybės teisėtumas M. Romeriui jau 1920 metais nekėlė jokių abejonių. Tačiau, net ir tautinės valstybės realijų padiktuotoje vertybių skalėje jo akademinė pozicija liko ne tautinės, o klasikinės demokratijos pusėje. Visa savo veikla tarpukario Lietuvoje jis stengėsi, kad būtų sukurta ne nacionalizmo principais besitvarkanti, o demokratinė, pilietiškumo principu besiremianti visuomenė. Ir 1939-1940 metais Romeris stojo prieš prievartinę (valstybinę) lituanizaciją, pirmiausia lietuvių etninių kultūrinių interesų gynimą, jų pozicijų įtvirtinimo Vilniuje ir Vilniaus krašte siekį, kuris iš tikrųjų trukdė lietuvių politikams suprasti šios daugiatautės teritorijos specifiką ir sėkmingai spręsti šio krašto integravimo į Lietuvos valstybę problemą <...>
Taigi studija
Litwa (Lietuva) M. Romeriui tapo vienu iš atramos taškų, padėjusių susiformuoti čia labai glaustai pristatytoms jo nuostatoms dėl lietuvių ir lenkų santykių, siūlant tautų sugyvenimo sprendimus nacionalizmų draskomoje Vidurio Rytų Europoje 1919-1939 m.
Pažymėtina, kad šią studiją šiltai sutiko ir teigiamai įvertino to meto lietuvių ir, iš esmės, lenkų spauda. Dėl lenkų M. Romeris kiek nerimavo:
„... Iš kai kurių lenkų srovių aš laukiau nepalankaus mano knygos įvertinimo, bet turiu prisipažintu kad apsirikau. Tiek tikrosios Lenkijos, tiek Vilniaus lenkų spauda rimtai ir palankiai pažiūrėjo į šitą darbą. Tiktai viename lenkų „endekų“ Vilniaus dienrašty, redaguojamame žinomo lenkų „endekų“ (tautiškų demokratų, vadinasi, griežtų nacionalistų) šulo p. Hlasko (to laikraščio vardo nepamenu, bet tai nebuvo „Kurjer Wilenski“, kurį p. Hlasko pradėjo redaguoti vėliau), pasirodė nepalanki mano knygos ilga recenzija, kurios autorius Vilniaus gydytojas ir visuomenės veikėjas dr. Leon Czarkowski (popseudonimu Sobieslaw Sukta), polemizuodamas su manimi, pavadino mane nukrypusiu medžiu, į kurį kiekviena ožka galinti šokti („na powalyle drzewo kaida koza skacze“), šiuo pareikšdamas, kad aš esu pasidavęs lietuvių („koza“) įtakai ir esu parašęs ne objektingą lietuvių tautinio judėjimo monografiją, bet panegiriką, kenksmingą lenkų reikalams. Išskyrus tą vieną išimtį, aš iš lenkų spaudos blogo dėl mano knygos negirdėjau, o pagyrimų išgirdau daug. Man tas buvo malonu, nes tikėjaus, kad mano knyga galės pašalinti daug prietarų ir neteisingų legendų, susidėjusių lenkų viešojoje nuomonėje apie lietuvių tautinį judėjimą“
Už šią knygą dar 1908 m. M. Romeris buvo nominuotas „Lietuvių mokslo draugijos“ nario korespondento vardu. Kaip Romeris yra nurodęs savo autobiografijoje
„... Apskritai mano knyga „Litwa“ suteikė man lyg pilietybės diplomą lietuvių tautinėje visuomenėje. Nuo to laiko tarpe lietuvių aš jau buvau ne svetimas, bet savo žmogus...