Lietumi prieš saulę

Nors autorė priklauso S.Parulskio kartai, jos tekstuose nerasime poetui būdingos frustracijos ir niūraus sarkazmo. Tiesa, ji seniai emigravusi į Kiprą ir savo pirmą esė knygą skiria dukroms (įdomu, ar šios skaito lietuviškai?). D. Staponkutė teigia, kad versti iš graikų kalbos pradėjo sau. Matyt, ir esė rašo sau, ir pirmiausia sau, nors jos neretai primena laiškus.

Pasak Jūratės Baranovos, „galbūt esė – tai susirašinėjimas su pačia savimi, su ta, kurią autorė nostalgiškai vadina kitokiu savęs pavidalu? Autorė nuolat mini šiurkščią ir godžią emigranto nostalgiją kitokiam sau“ („Nemunas“, 2007 05 11). Atstumas nuo „kitokios savęs“ jaučiamas kiekvienoje temoje: ar tai būtų vertimai, ar motinystė, ar miestų architektūra. Nors yra nemažai asmeniškų detalių, apie buitį pasakojama išties mažai: labiau domimasi fundamentaliais filosofiniais klausimais, būties ir kalbos paslaptimis. Jaučiama, kad šių esė kiekvienas sakinys yra ilgai brandintas, giliai išgyventas, išgrynintas: toks, prie kokio norisi ilgiau kontempliuoti.

Tai keistas ir postmodernus literatūros ir filosofijos derinys (autorė yra baigusi filosofijas studijas, bet dėsto literatūros teoriją). Tiesa, pasakojimai gana šaltakraujiški, bet kartais net labai netikėti: stebina atradimais, apie kuriuos dar nebuvo tekę nei skaityti, nei apskritai susimąstyti.

Manau, lietuvių literatūrai trūksta tokių esė samprotavimų, leidžiančių pažinti kitokį mentalitetą be „gyvenimo būdo“ žurnalų stiliaus plepalų ar skubotų turistinių išvadų. O svarbiausia – pažvelgti į tai, kas svetima, savarankiškos moters akimis. Nors D.Staponkutės, kaip klajojančios moters, įvaizdis čia nėra labai įtikinamas, o savotiškas saliečių (ir apskritai pietiečių) mąstymo būdas, rodos, nėra taip lengvai pažįstamas, išsiverčiama be sentimentų ir nostalgijos.

Čia bandoma priartėti prie sunkiai suvokiamų, nors, atrodo, seniausiai pažįstamų dalykų: meilės laiškų ar bibliotekų specifikos, tautos istorijos, tradicijų paslapties. Bandymai labiausiai žavi tuo, kad yra nuoširdūs, o juos užrašiusi moteris, kaip ir visi geriausi filosofai, nesiliauja stebėti ir stebėtis šiuo kontrastingu pasauliu, nesvarbu, kuriame jo taške būtų.