Lestatas

Jei niekada nesate skaitę Anės Rais darbų ir norite pamėginti, mano patarimas jums yra toks: „Lestatas“ yra ta knyga, nuo kurios verta pradėti, vietoj geriausiai žinomo šios rašytojos romano „Interviu su vampyru“. Leiskite man paaiškinti.

Palyginus su pirmąja knyga, „Lestatas“ yra kiek kitoks. Čia mes susiduriame su visiškai kitokiu vampyru, nei prislėgtas ir pažeidžiamas Luisas pirmojoje A. Rais knygoje. Nesupraskite manęs klaidingai, knygoje „Interviu su vampyru“ Lestatas buvo antagonistas, tačiau pasakojimo pabaigoje pradedi manyti, jog tokia nuomonė yra klaidinga. Ta vienintelė mintis pastūmėjo mane perskaityti šią knygą, kad išsiaiškinčiau, kodėl Lestatas buvo toks, koks jis buvo.

Man be galo PATIKO skaityti apie tai, iš kur kilo Lestatas bei sužinoti VISKĄ apie senovės vampyrus, viską iki paties PIRMOJO vampyro. Lestato pasakojime skaitytojas keliauja per amžius, susipažįsta su kitais vampyrais, kurie papasakoja savąsias istorijas. Ši knyga yra tarsi kelionė po pasaulį — ji prasideda Senovės Egipte, tęsiasi Romoje ir pagoniškoje Europoje, nukelia į Prancūzijos revoliuciją, į senas, pūvančias (ir, turiu pridurti, kiek bauginančias) Paryžiaus kapines ir galiausiai grįžta į dabartinius laikus. Buvo SMAGU sekti Lestato kelionę ir sužinoti tiesą...tą pačią tiesą, kurios Luisas visą laiką ieškojo, bet niekada taip ir nesurado.

Visas pasakojimas yra įspūdingas ir apima amžius, per kuriuos Lestatas iš jauno nepatyrusio vampyro tampa emocionaliu, vienišu, piktu ir galiausiai nerūpestingu – toks jis yra ir San Francisko scenoje, kur turi savo pirmąjį pasirodymą 15 000 šaukiančių fanų akivaizdoje (Taip, 8-ajame dešimtmetyje Lestatas yra roko žvaigždė! Mano pirma mintis apie tai buvo „na jau!“ Tačiau vėliau tai tapo prasminga.)

Dabar Lestatui suteikiama proga papasakoti SAVO istoriją, ir tai priverčia mus (skaitytojus) suvokti, kad savo gyvenime jis prisikentėjo dar daugiau nei Luisas. Taip pat mes pamatome, jog Lestatas nėra piktadarys, tam tikra prasme jis yra tragiškas herojus. Iš tikrųjų Lestatas yra kur kas sąmojingesnis nei Luisas, ir tai yra dar vienas dalykas, kurio Luisas nemato. Lestatas yra švelnus, nekenksmingas, susimąstęs jaunas žmogus, kuris tiek daug prisikentėjo per savo gyvenimą, o vėliau buvo priverstas tapti vienu iš gyvų mirusiųjų, nuo šiol turinčių žudyti tam, kad pats išgyventų. Mums paaiškinama, kodėl Lestatas yra toks, koks yra ir kodėl jis elgiasi taip, kaip elgiasi. Ir tai yra velniškai įdomu.

Skaitydami „Interviu su vampyru“ mes nežinome, kada Luisas klaidingai supranta Lestatą, todėl ir skaitytojas jį supranta klaidingai, viską matydamas Luiso akimis. Knygoje „Interviu su vampyru“ mums tik šmėsteli Lestato vaizdas, jo santykiai su tėvu, matome, kaip jis elgiasi, jo žavesys, kuris Luisą kartu yra ir traukia, ir atstumia; trumpai žvilgtelime į jo meilę skaisčiai dirbtinei šviesai ir troškimą gyventi prabangoje, draugystę su jaunu muzikantu, meilę Klaudijai ir pomėgį apiberti ją dovanomis, baimę prarasti Luisą, jo emocinį pamišimą ir maldavimą, kad Luisas sugrįžtų pas jį į Paryžių (ko aš tuo metu nesupratau), ir galiausiai matome silpną, palūžusį ir apgailėtiną šešėlį žmogaus, kokiu jis tapo Luiso pasakojimo pabaigoje, kai jie vėl susitiko Naujajame Orleane. Visi šie dalykai yra užuominos apie tai, koks gilus ir sudėtingas yra Lestato personažas.

„Lestate“ jūs pagaliau pamatysite pilną vaizdą. Jo gilumą, daugiasluoksniškumą bei žmogiškumą. Jei jums prieš tai patiko Luisas, jis jums ir toliau patiks. Tačiau Lestatą pamėgsite dar labiau, kadangi pamatysite, jog jis liko visiškai nesuprastas, sužinosite jo skausmo ir širdgėlos istoriją, kurią jis slėpė savo širdyje po tuo žavingu fasadu, su kuriuo 1791 metais savo plantacijoje susidūrė Luisas. Jūs suprasite, KODĖL Lestatas galėjo elgtis su Luisu ir Klaudija taip, kaip jis su jais elgėsi. Tai buvo atsakymas į klausimą, kurio aš ir ieškojau šioje knygoje, tad paskutinį puslapį užverčiau su pasitenkinimu.