Laukinių arklių pakerėti

Šiaip jau angliškas romano pavadinimas toli gražu ne toks romantiškas: „All the Pretty Horses“ (maždaug „Visi puikieji arkliai“). Tolimas Teksaso miestelis irgi neatrodo žavingas: čia nuobodu, šalta, ir visų gyvenimas dėliojamas pagal įprastą planą „dirbk, pirk, mirk“. Todėl jaunieji kaubojų palikuonys nusprendžia pabėgti į Meksiką, susirasti darbą ir gyventi kitaip: jie nejaučia ryšio net su artimiausiais žmonėmis. Pakeliui prie jų prisišlieja dar vienas nuotykių ieškotojas, ne tik gadinantis nuotaiką savo puritoniškais pareiškimais ir kvailais poelgiais, bet ir griaunantis tobulos vyrų draugystės pavyzdį. Tokią draugystę galima pamatyti filme „O broli, kur tu?“, jei pirmiausia jame neatkreipsime dėmesio į nuostabią pietietišką muziką ir neįtikėtinus gamtos stebuklus.

Šiaip jau vyriškumas – kone pagrindinė romano tema, tad mėgstančius tradiciškus pasakojimus apie keliones ir arklius, išbandymus ir nuotykius pirmiausia turėtų sudominti būsimų kaubojų buities aprašymai. Ilgi, bet sausi, santūrus jų dialogai atveria „vyrų pasaulį“, kuriame nėra vietos jausmams, o arklį veikėjas atpažįsta iš tolo greičiau nei juo jojantį raitelį. Atrodo, žmonių čia niekas nesieja tarpusavyje, išskyrus arklius ir pinigus. Ta kelionė – tarsi svajoklio paauglio iniciacija į vyrus: lyg pasakos personažas, jis turi ne tik išgelbėti nepažįstamą ir sutikti mylimąją, bet ir uoliai tarnaudamas pelnyti valdovų prielankumą, garantuojantį įprastą finalą: „Ilgai ir laimingai gyveno.“

Tačiau nuo pat pradžių viskas eina atvirkščiai. Netapęs didvyriu, veikėjas po netikėtų sunkių išbandymų turi grįžti į savo nuobodžią „karalystę“. Smulkiausiai aprašydamas jaunųjų kaubojų kasdienybę – kiek keliautojai sumokėjo, ką valgė, kaip ruošėsi miegoti – autorius be psichologinių išvedžiojimų priartina skaitytoją prie veikėjų tiek, kad būtų galima suprasti jų mąstymą. Būtent mąstymas – naivus amerikiečių įsitikinimas, kad visur juos priims kaip svečius, – tampa tragedijos priežastimi. Bet apie tai atvirai nešnekama. Juk „tikri vyrai“ baisiai rimti, jie beveik niekada nesijuokia, ypač iš savęs ir savo klaidų. Jų filosofija paprasta: „Gražus arklys – visai kaip graži moteris. Jie abu visada pridaro daugiau bėdos, nei to yra verti. Žmogui tereikia, kad jie atliktų darbą ir kad atliktų jį gerai“ (p. 103). Šaltakraujiškai vardindamas įvykius, autorius parodo, kad ne viskas pasaulyje taip paprasta ir net narsiausi kaubojai kartais nepajėgia suvaldyti likimo.