Langis

Kell Westo (g. 1961) – švediškai kuriantis Suomijos rašytojas, sulaukęs pripažinimo daugelyje šalių.

Debiutavo 1986 m. kaip poetas, netrukus ėmė rašyti smulkiąją prozą ir pagaliau – romanus. Yraišleidęs tris poezijos, dvi apsakymų knygas ir keturis romanus. Pirmieji du romanai „Aitvarai virš Helsinkio“ (1996) ir „Pavojinga būti Skrake“ (2000) – šeimos epai. Trečiasis romanas „Langis“ (2002) – beprotiškos meilės ir nusikaltimo istorija, papasakota film noir dvasia. Už ketvirtąjį romaną „Kur kadaise vaikštinėjom“ (2006) praeitų metų gruodį rašytojui paskirta „Finlandia“ literatūros premija. Už „Langį“ 2003 m. jis buvo nominuotas mažajam „Nobeliui“ – Šiaurės Tarybos literatūros premijai.

Kjell Westo yra puikus pasakotojas ir tuo pat metu intelektualas, kuriam rūpi, kas vyksta su mus supančiu pasauliu, kai vis labiau įsigali jaunystės kultas, kai svarbiausia pinigai, amžius, ir įvaizdis. Jis rašo elegantiškai, supindamas humorą ir atidaus stebėtojo įžvalgas.

„Langis“ labiausiai verčiamas į kitas kalbas rašytojo romanas. Veiksmas vyksta šių dienų Helsinkyje. Romano herojus Langis – rašytojas ir kritikų aukštai vertinamos TV pokalbių laidos vedėjas, studijoje kalbinęs visas šalies garsenybes. Kadaise jis buvo itin garbinama kultūros pasaulio figūra, bet jo šlovė pamažu ima blėsti. Kaip tik tuo metu jis picerijoje sutinka moterį - žavią vienišą motiną, kurią aistringai ir beprotiškai įsimyli. Tačiau jų aistringos meilės padangę vis dažniau temdo jos vaiko tėvas ir buvęs vyras, turėjęs reikalų su kriminaliniu pasauliu. Įtampa auga, sprogimas darosi neišvengiamas. „Langis“ – skaitytoją iškart pagaunanti istorija, turinti trilerio elementų.

Picerija buvo tuščia, bet, kol Langis laukė savo picos, atsidarė durys ir įžengė tamsiaplaukė kokių dvidešimt penkerių metų moteris. Ji priėjo prie prekystalio, ir Langis stebėjo ją, užsisakančią picą. Moteris buvo laiba ir pakankamai aukšta, tą dar labiau pabrėžė jos batai aukštu padu, su kulnais tarsi trinkomis. Jos veidas buvo veikiau įdomus nei iš tikrųjų gražus, atrodė mažas palyginti su ilgu kūnu; nepaisant to, kad jos bruožai buvo smulkūs, jie Langiui pasirodė kažin kaip nederantys tarpusavyje: tarsi tos tamsios akys, mažutė riesta nosytė ir plati burna su putlia apatine lūpa priklausytų ne tam pačiam žmogui, o būtų fotoroboto eskizas...