Laisvės beieškant: žmogus iš Raudonojo Spalio

Marijona Venslauskaitė Boyle visą gyvenimą paskyrė kalbų, Rusijos istorijos bei Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpio studijoms. Daugelį metų ji dėstė kalbas Svartmore, Pensilvanijoje, o dabar mėgaujasi gyvenimu Rožių Viloje Portlende, Oregone.

Rašytoja išspausdino daugybę straipsnių apie kapitoną Joną Pleškį; pernai „Eglės leidykla“ išleido Marijonos Venslauskaitės Boyle knygą anglų kalba „Search for Freedom. The Man from Red October“. Ši knyga – tai minėtosios knygos vertimas.

Lietuvių išeivių šeimoje gimusi Marijona kuria poeziją, bendradarbiauja su Amerikos, ypač lietuviškosios išeivijos, periodika. 1998-aisiais ji padėjo lietuviams filmų kūrėjams, sukusiems dokumentinę juostą apie Jono Pleškio gyvenimą.

Jono Pleškio istorija - viena iš tų, kurią tiesiog privalu papasakoti. Kai šis lietuvis kapitonas, turėjęs sovietų karinio jūrų laivyno povandeninių laivų šturmano diplomą, 1961-aisiais nuplukdė karinę baržą į Švedijos Gotlando salą ir pabėgo į Vakarus, šaltasis karas buvo pasiekęs apogėjų.

Pasakojimas nusipelno dėmesio dėl keleto priežasčių. Ne tik todėl, kad galime patyrinėti nežinomą šaltojo karo istorijos tarpsnį. Ši istorija nepaprasta ne tik tuo, kad žmogus rizikavo, ką tikrai išdrįstų padaryti nedaugelis, bet ir tuo, kad jis gyveno, kad tai paliudytų.

Pasakojimo apie vieno žmogaus gyvenimą dėka mes galime tapti desperatiško veržimosi į laisvę iš sovietinės sistemos liudytojais. Kad ir kokios neįprastos buvo aplinkybės, jis ilgėjosi meilės ir šeimos gyvenimo, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus. Meilė Tėvynei Lietuvai ir tiems, ką joje paliko, nesusvyravo per ilgus trisdešimt išsiskyrimo metų. Mes galime tik numanyti, kokios didžiulės dvasinės kančios lydėjo jį visą gyvenimą. Baimė būti susektam KGB buvo nuolatinė jo gyvenimo palydovė. Partizaninio judėjimo Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje tragedijos, taip pat ir masiniai trėmimai į Sibirą paliko jam neišdildomus įspūdžius. 1948 metais buvo deportuoti jo tėvai, o broliams, seserims ir jam pačiam paskutinę minutę pavyko pasprukti.

Jono Pleškio gyvenimas – tai atspindys tokių istorinių įvykių kaip Antrasis pasaulinis karas, nacių ir sovietų okupacija, stalininis teroras šaltojo karo metais bei šalies priverstinis integravimas į Sovietų Sąjungą. Laimė, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990 metų pradžioje dokumentai, patvirtinantys jo pabėgimą ir karinio tribunolo mirties nuosprendį, buvo paviešinti. Be to, žmonės pagaliau įsidrąsino rašyti ir kalbėti apie sovietinės sistemos represijas ir visuotinę kontrolę. Kai griuvo geležinė uždanga, šeimos ryšiai vėl atgijo, jau nebijant persekiojimų. Prieš numirdamas 1993 metais, Jonas Pleškys spėjo apsilankyti savo Tėvynėje ir susitikti su tais, kuriuos mylėjo.

Kol 1993 metų balandžio 27-ąją laikraščiuose „San Francisco Examiner " ir „ Oakland Tribūne " nepasirodė nekrologai, aš nė neįtariau, kad jis galėjo būti populiarios Tomo Klensio (Tom Clancy) knygos „Raudonojo Spalio medžioklė" ir to paties pavadinimo filmo prototipas. To nežinojo niekas. Daugelis jo gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Centrinėje Amerikoje detalių išlieka nežinomos.

1996 m. tapo prieinami KGB kriminalinių bylų dokumentai, pasmerkę jį myriop. Išnaudojau progą apklausti j o gimines, draugus ir anuometinio gyvenimo liudytojus. Daugelis vis dar bijojo atskleisti Pleškio gyvenimo smulkmenas. Apkeliavau įvairias vietoves Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvoje, Latvijoje, Švedijoje ir Gvatemaloje ieškodama žmonių, galėjusių ką nors papasakoti apie Joną Plėšią. Pastarasis nepaliko jokių dokumentų, raštų - tikriausiai patartas CŽV, kuri jį atgabeno į Jungtines Amerikos Valstijas. Kadangi CŽV protokolų gauti neįmanoma, tik prieinamos medžiagos tyrimas padėjo atkurti jo gyvenimo įvykius iš gabaliukų.

Iš laiškų parašytų draugams ir mylimiems žmonėms, susikūriau šio žmogaus paveikslą, nors jis nenoriai atsiskleisdavo kitiems. Aš taip pat turėjau palankią progą susipažinti su „ Žmogumi iš Raudonojo Spalio“ asmeniškai. Per pastaruosius trejus mūsų pažinties metus buvau jo liūdesio, tragiško likimo ir sunkaus elgesio liudininkė. Pastebėjau jame nemažai jautraus žmogaus bruožų, kas prieštaravo daugelio apie jį susidarytai nuomonei. Iš jo išgirdau keletą trumpų pasakojimų apie vaikystę, gyvenimą Meksikos kalnuose su indėnais majais, apie dukterį, gyvenančią Gvatemaloje. Tuo metu nė nenumaniau, kad jis buvo sovietų laivyno kapitonas leitenantas ir kad jis buvo laivo vadas, kuris pabėgo nuo sovietų 1961 metais, verždamasis į laisvę. Laikiau jį tiesiog jūrininku, kuris „iššoko iš laivo“ Švedijoje. Taip pat nežinojau daugelio kitų reikšmingų jo gyvenimo įvykių.

Aš daugybę metų ieškojau duomenų apie šį žmogų. Jonas Pleškys, „Žmogus iš Raudonojo Spalio“, daugeliu aspektų išlieka mįslė. Šis mano pasakojimas nepretenduoja į išsamią biografiją ar akademinį darbą. Viliuosi, kad knyga sužadins skaitytojų norą suprasti šį žmogų, jo darbus bei tuometinius laikus.