Laiškai. Amžininkų atsiminimai

Atrodo, kad posovietinės nepriklausomybės metais aktorė ir režisierė Unė Babickaitė-Graičiūnienė ėmė gyventi antrą gyvenimą. Nežinia, kas prie to daugiausiai prisidėjo – ar išsamesnis domėjimasis tarpukario gyvenimu, ar suvešėjusi moterų emancipacija, ar postmodernistinės marginalumo studijos, besidominčios paraščių kultūra (Unė tarpukario bei sovietinėje Lietuvoje ir buvo toji marginalė, užmiršta ne tik oficiozinių teatro kritikų beigi istorikų, bet ir memuarų autorių). Konstatuokime smagų faktą: štai mus džiugina jau antra knyga apie šią savo vietos Lietuvos teatro istorijoje vis dar neturinčią asmenybę. „Aidų" leidyklos ir neseniai į anapusybę iškeliavusio kauniečio inteligento Lino Brogos dėka.

Šiais laikais apmąstant žmogaus gyvenimą kyla minčių, kad jis tėra atsitiktinių pažinčių, akimirką trunkančios veiklos, greitai perkuriamų įvaizdžių visuma, kurioje nebelieka vietos tvirtoms, ilgai išliekančioms vertybėms. Dvidešimto amžiaus pradžioje tokių atsitiktinumų būta mažiau, o jei įvykdavo kokių nors dvasinių pokyčių, tai jie lemdavo žmogaus vidinį augimą, jo tobulėjimą. Pažintys taip pat buvo vienas iš lemiančių veiksnių. Jau pirmojoje knygoje apie Unę Babickaitę pastebėjome tikrą, gyvą šios moters pažinčių tinklą, kur figūravo tokios žymios pavardės kaip Jakštas-Dambrauskas, Balmontas, Majakovskis ir kt. Antroji knyga Unės talento gerbėjams ne tik padeda suvokti aktorės arba, kaip ji pati save vadino, artistės, jos pažįstamų ar draugų vertybinius akiračius, bet ir atskleidžia epistolinio žanro galią. Pirmojoje knygoje publikuotas biografijas tarsi papildo antrojoje sudėti laiškai giminėms, taip pat Baliui Sruogai ir kitoms įžymybėms.

Toji biografiją papildanti dalis – vaizdeliai iš Lietuvos kaimo ar „buržuazėjančio" miesto – pati įdomiausia. Kartais atrodo, kad žmonių puoselėjamos vertybės atskirose istorijos epochose auga ir bręsta, būna perkainojamos arba užglaistomos. Tai akivaizdžiai matyti iš Unės brolių laiškų, kuriuose jie pasirodo tiesiog juokingai egoistiški ir besirūpinantys vien materialiniu gėriu. Tokie laiškai rašomi pačioje Lietuvos nepriklausomybės aušroje į Vakarus išvykusiai aktorei. Po dešimties metų matome visai kitokį vaizdelį, iš laiškų turinio suprantame, kad po Vytauto Didžiojo metų mūsų šalyje ne tik atsiranda daug naujų reikšmingų asmenybių, bet ir kinta anksčiau subrendusiųjų mąstymas, matyt, veikiamas ir pačios Unės. Žinoma, galima kalbėti ir apie neatitikimus tarp aktorės lūkesčių ir jos artimųjų gyvenimo realybės. Jie ganėtinai ryškūs, ir juos įžvelgti būtų naudinga mums visiems. Subtiliame susirašinėjime su motina galima, Michelio Foucault žodžiais, archeologiškai struktūruoti motinos ir dukros ryšius (nedalyvaujant tėvui), – tai padėtų ir šiuolaikinei moteriškai psichoanalizės teorijai.

Dar įdomesnis susirašinėjimas su intelektualais. Čia jau reikėtų kalbėti apie sociokultūrinius dalykus, apie žmogaus vietą savos valstybės kultūriniame kontekste. Kyla įspūdis, kad Unė ne tik nebuvo lietuviškojo konteksto dalis, bet to net ir nenorėjo. Taip, ji buvo Vakarų žmogus. Ji kirto sienas dar tais laikais, kai Europos valstybes skyrė aiškios ribos, kai mūsų sąmonėje Amerika atrodė kaip anapusybė. Tokiame kontekste Unės drąsa ir buvo jos vakarietiškumas, atsiplėšimas nuo „kaimietiškos" tarpukario Lietuvos realybės. Unės elgesys ir buvo vertingas kaip iššūkis. O kur tas iššūkis šiandien? (Kitokį iššūkį Unė metė sustingusiam sovietmečiui – kaip ir anksčiau puoselėdama krikščioniškas vertybes, padėdama gyviesiems ir apraudodama mirusius.)

Įstringa taip pat Unės laiškai vyrui Vytautui. Kiek čia rūpesčio, tvirtos ir kartu aistringos meilės, mąstymo apie savo pačių ir (išdrįsiu paminėti tą žodį, dėl kurio vartosenos galimo „anachroniškumo" tenepyksta skaitytojai) Tėvynės Lietuvos ateitį. Subrendusi simbolistų aplinkoje ir perėmusi tos kartos bruožus, Unė matė pasaulį ir Lietuvą čiurlioniškoje simbolistinėje šviesoje. Nelengva gyventi žmogui, kurio dievai – grožis ir menas. Unė buvo iš tokių žmonių. Knygoje įsidėmėtinai daug Adomo Jakšto korespondencijos. Turbūt tai „Aidų" leidyklos nuopelnas, bet šiuose laiškuose nepaprastai gerai išreikšta Unės vertybinė orientacija. Laiškus papildo atsiminimai, aktorės charakteristikoms, pateikiamoms įvairių profesijų žmonių, nestinga prieštaringumo. Tokių asmenybių kaip Bronys Raila ar kažkoks tarpukario rašytojėlis šmeižtai neretai primena ir kai kurių nūdienos menininkų laikyseną.

Knygoje nušviečiami įvairūs aktorės Unės gyvenimo kampai, tai ypač įdomu šiais nesibaigiančių fiktyvių pasakojimų laikais (žinoma, čia dar aiškus vertybinis metanaratyvas). Aktorės nuotraukos knygos gale skatina vertinti ne tik jaunystę – pirmojoje knygoje buvo sudėtos tik subtiliausiai grožį atskleidžiančios fotografijos – bet ir senatvę. Už jas, taip pat už visapusišką kritišką požiūrį į šią neseniai „atrastą" asmenybę knygos sudarytojams ir „Aidų" leidyklai telieka padėkoti.