Laikinųjų reikalų patikėtinis

Paskutiniame 2010-ųjų „Literatūros ir meno“ numeryje išspausdintas Evaldo Ignatavičiaus eilėraštis yra tai, kas skatina verstis per galvą ieškant daugiau jo kūrybos, klausti, koks jis ir kodėl būna taip tyliai. Rasta: almanachas „Svetimi“ (1994) ir plona knygutė „Laikinųjų reikalų patikėtinis“. Pastaroji veik tokios pat apimties, kaip šiam autoriui skirtas skyrelis „Svetimuose“. Ką E. Ignatavičius veikė tuos keturiolika metų; negi septyniasdešimties puslapių knygoje sudėti trumpučiai tekstai yra viskas? Slaptieji poetai intriguoja, jų lyg nėra, bet kartkartėmis pasirodančios publikacijos nutraukia tylą, ir jie įsiveržia į literatūrines erdves. Mažiau produktyvūs autoriai rodosi esą aktualiųjų rašytojų užnugary. Galbūt tai pačių pasirinkimas, net privilegijuota padėtis, susiteikta galimybė pasirodyti kaskart naujai. Arnas Ališauskas, Antanas Šimkus, atrodo, laikosi panašios pozicijos. Visi jie artimos pasaulėjautos ir mažakalbiai poetai.

E. Ignatavičiaus pirmoji autorinė knyga „Laikinųjų reikalų patikėtinis“ kontroversiška, bet ne dėl turinio. Ji netikėta pasirinkimais ir, rodos, dar neišryškėjusio poetinio veido afišavimu. E. Ignatavičius daugiabalsis. Jo tekstuose galima išgirsti ir minėto A. Ališausko minorinių tonacijų (tai užfiksavo ir anksčiau recenzavusieji):


nusirenk nusiprauski ir gulkis
mano žodžiai – trasuojančios kulkos
tavo liūdną sielą apšvies

minus dvidešimt speigas ir sniegas
danguje balso pėdsakas lieka –
virš alsuojančios sausio erdvės

„Žiemos lopšinė“, p. 50

Vieno teksto epigrafu pasirinkta Vytauto P. Bložės eilutė, kituose girdimi ir Aido Marčėno poezijos atgarsiai, ir išaugusio ligi nesužeidžiamo nuogumo Gintaro Bleizgio intonacijos: „...mano Angele, eikim namo, pavargau... / atsakai man: namai buvo vakar / šiandien gelžkeliai, viešbučių stotys / (...) miesto prieglaudoj ten / tavo likusį laiką suverps / tylios seserys...“ („Vėluojantis“, p. 21). Darnūs poetų susikalbėjimai tekstuose suponuoja tamprius literatūrinės erdvės segmentų ryšius, tik kada ir kokiu balsu kalba pats E. Ignatavičius?

Manyčiau, šis autorius, matuodamasis kitų kalbėjimus, kiek užmiršta savąją autentiką ir lieka užribyje. Tai pateisintų dar studentiškais laikais susikūrusios literatūrinės grupės pavadinimą „Svetimi“: „gėrė mūsų vandenį / valgė mūsų žvėrieną / lietė mus savo rankom // (...) du dylantys tamsoje siluetai“ („Svetimi“, p. 25). Kai poetas suvokia savo gebėjimą, atsiranda tekstai, kuriais skaitytojas tiesiog patiki kaip teisinga poezija, gyvenančia be kitų autorių ataidų. Skaitydama šią knygą, jutau kas keletą tekstų pasikartojantį ciklą, t. y. vieną grupę stiprių tekstų, kur aiškiai jaučiama E. Ig­natavičiaus poetinė potencija ir išradingumas, ir kitą – iš atplaišų sukonstruotų darbų dalį. Žinoma, tai visiškai subjektyviu mąstymu, o tiksliau tariant, skaitymu paremtas gerų ir blogų akių skaičiavimas. Įžvelgiau tendenciją (tai nėra taisyklė), kad šio autoriaus trumpieji eilėraščiai šiek tiek silpnesni (trumpieji, šiuo atveju, maždaug dešimties žodžių tekstai). Poetas nesirenka lengviausio kelio, ryžtasi išbandyti lakonišką kalbėjimą. Bet būtent trumpieji žanrai įpareigoja sutalpinti visą vitališkumą į keletą žodžių, o tai – sudėtinga, bet jeigu autoriui pavyksta, jis apdovanojamas. E. Ignatavičiui įvaldyti trumpąjį eilėraštį dažnai sutrukdo intencija pasakyti kuo raiškiau ir glausčiau: „...nors kontūras Karalių miesto / seniai ištirpo lietuje / vis dar girdėjo balsą jie / vis dar girdėjo balsą jo...“ („Piligrimai“, p. 63). Panašių, mano manymu, ne itin pavykusių tekstų, yra ir daugiau, kai kurie komponuojami šalia vienas kito, susijungdami į blogų akių virtinę. Tačiau keli lakoniški darbai, tarkim „Teismas bus trumpas: // stot / Jis eina // ir Jis neateis“ („Paskutinis teismas“, p. 67) arba kitas, „Bohemiškoji elegija“: „kam mindėte gimtinės smėlį / kam jos mergaitėms galvas sukot / juk jūs tebuvot atvirukų / gėlės“ (p. 38), yra išimtys.

Namai suprantami kaip vienintelis prieglobstis, kas artintų E. Ignatavičių prie vyresniosios kartos atstovų, pavyzdžiui, Marcelijaus Martinaičio ar žemininkų. Savęs priskyrimo nesančiai ar negyvenamajai erdvei – „bet namų nebėra sienų griaučiuose šiukšlės rusena / (...) ir era nebe ta ir į vyną kažko primaišyta“ („Antifrazė“, p. 36) –­ būties nesutapimo įženklinimas. Pagal E. Ignatavičiaus kuriamą meninę programą tėra mano ir tavo pasauliai. Tai vienas palankiausių apskritai poetų pasirinkimų – kurti hermetišką erdvę, nepaisyti egzistuojančio realaus pasaulio, nemaišyti su fikcija. Kalba leidžia slapstytis, ji – statiškų namų mistifikuota paralelė. Iš čia triada: namai-kalba-tvirtovė. Ji, kaip viską apimanti uždanga, yra fundamentalioji ašis E. Ignatavičiaus meniniame pasaulyje: „į dangaus iškrakmolytus audeklus / aukštielninkas krisiu / užmiršdamas atsižadėdamas / žydinčių sodų sodomos / tylinčių bokštų / atminties ir kalbos“ („Dangaus kūnas“, p. 65). Žmogus atsisakytų kalbos tik praradęs viską – save ir gyvenimą. Suprantama, kodėl būtent ji pasirenkama esmine erdvėlaikio paradigma, juk rašytojui tai lavinama ir nuolat pervertinama duotybė, įrankis išgyventi pasaulio dovaną. Knygos autoriui tai, manau, ir susakralinta duotybė, nes kalbą pakelia į aukščiausią lygmenį, suteikia jai visateisį privilegijuotumą.

Kalbant apie poetinę raišką, į žiūros centrą susitelkia priešpriešų ir kontrastų akcentavimas: „akmens vėsa gyvybę sergsti / ir medžio šiluma / ir dunksteli širdis per slenkstį / vidun riedėdama“ („Slenkstis“, p. 8) arba „mažas dailus pistoletas / patogi šilkinė virvutė / buteliukas aršeniko / aštrus skustuvėlis“ („Suicide kit“, p. 41), kas tampa eilėraščio pagrindu. Tėra tavo ir mano pasauliai su priešpriešomis – tai byloja apie dipoliškumą ir polisemijos neigimą. Tiksliau būtų sakyti, jog hermetiškoje E. Ignatavičiaus erdvėje tėra dviejų reiškinių priešinimas, anapus jos – vaizdų ir daiktų griūtys: „o po mūsų – negimę vaikai / atvirukų ir nuotraukų pūgos“ („Pažadėta žiema“, p. 51). Tai adekvatus pasirinkimas lakonišką formą propaguojančiam autoriui. Griežtai reglamentuotas erdvėlaikis yra tarsi matrica, įstatyta į be pabaigos vykstantį svetimą pasaulį. Keista, kad tavo ir mano pasauliai nėra Edeno kartotė, o tik melancholijos ir tragizmo perpildyta gyvenimiška būtis, kur „ir tu ten esi pavaizduota / pačiame kampe / laikanti ant kelių / mano pavargusią galvą / iškaltą iš balto akmens“ („Pasiūlymas sapnui: Salomėja“, p. 46). Laiko, kalendorių ir kalbėjimosi aktualizavimas numato skaudų savo mirtingumą žinančiųjų susitaikymą su lemtimi. Kuriamas pasaulis nemaištingas, nes nuspėjama pomirtinė būsena. Tai asocijuojasi su viduramžiais paplitusiu regėjimų žanru, kur rašoma apie gyvo žmogaus apsilankymą anapus, lydint angelui.


mes lipame
įvijais girgždančiais laiptais
susikibę už rankų

kas mus veda?
angelai nuskausmintais veidais
(...)
jie patikrins mums regą ir klausą
prieš išdalindami
šventąsias partitūras

„Paskutinis dangus“, p. 23

Knygoje „Laikinųjų reikalų patikėtinis“ kai kur leista atsisakyti eilėraščių metaforizavimo, tiksliau, giluminio raiškos sluoksnio. Tai panašėja į rašymą lengva ranka, kas iš esmės nėra negatyvu. Netgi įdomi pozicija, kai rašymo srautiškumas nevaržomas paties autoriaus. Bet E. Ignatavičiaus kūryboje pasitaiko nemažai, mano manymu, savitikslių tekstų, kurie ne tik neatskleidžia rašymo gebėjimų, bet sumenkina juos. Galbūt trūko atidesnės tekstų atrankos, galbūt reiklesnio redaktoriaus Valentino Sventicko žvilgsnio. Kitas niuansas, atsiskleidęs skaitant knygą, – tai pusiau įgyvendintas ar bent taip šiame rinkinyje užfiksuotas autoriaus noras rėminti tekstus į eilėdaros sistemas ar sąskambių grandines. Bet tai daroma ne ligi galo, atsisakant išbandyti kuo platesnes savo ir raiškos priemonių galimybes. Kai autorius debiutuoja dvidešimties trisdešimties metų, ieškodamas savo žodžio, jo mėginimai, bandymai atrodo tik pradžia, ir daug kas nurašoma jaunatviškam maksimalizmui. Tačiau E. Ignatavičiaus atvejis kiek kitoks. Jaučiama prislopinta energija, racionalus mąstymas, kurie nebūtini poezijai, o pirmą autorinę knygą leidžiančiam autoriui – nereikalingi dėmenys. Būtent šviežias idėjų gūsis ženklina jaunuosius debiutantus. O E. Ignatavičius – ramus, gyvenimiškos patirties įgijęs žmogus, kaip ir dera diplomatui.

Autorius pateikia dar vieną intrigą –­ knygoje nežymimos eilėraščių datos, išskyrus dviejų (vienas skirtas „Svetimų“ kolegai Valdui Gedgaudui, kas šifruojama iš inicialų, parašytas 1994-aisiais, kitas – 2003-iaisiais Mongolijoje). Kalbėti apie datas verčia kai kurių nebenaujų įvaizdžių naudojimas. Iš rašytojų nuolat tikimasi gyvo kalbėjimo, netikėtų sugretinimų. Ir skaitytojas įkliūva į spąstus: kiek E. Ignatavičius yra originalus? Kalbu apie plačiai naudotų įvaizdžių eksploatavimą. Svarbu perkurti sustabarėjusius darinius, bet autoriui tai ne visad pasiseka. Iliustruoti galėtume tekstu „Metų laikai. Kiniški mergaičių paveikslėliai“: „kabinu / rudenį prie pavasario / vasarą prie žiemos – / lai pabūna šalia / tolimi giminaičiai“ (p. 48), arba ištrauka iš kito eilėraščio: „regą užtvenkia ir klausą / laikrodžių / renkančių / paskutines / akimirkų / smiltis“ („Istorijos pabaiga“, p. 11). Laikrodžio mechanizmo ir metafizinio laiko paralelė jau išrašyta kolegų, o autorius, deja, neperkuria jos iš naujo.

Užsiminiau apie mechanizmus, tad keli žodžiai apie knygos viršelį, sukurtą Romo Oranto, kurio darbai nuolatos aktyvina vaizduotę. Pavadinimas „Laikinųjų reikalų patikėtinis“, manau, tikrai atitinka autoriaus poziciją ir nusako pagrindinę gyvenimo veiklą, bet viršelio mintis kiek kitokia. Kalbu apie metalinius darinius, primenančius padidintą laikrodžio ciferblato detalių vaizdą, kas neatitiktų laikinumo idėjos. Tačiau gretinant su dažna tekstų raiškos priemone –­ kontrastu, –­ viršelis koegzistuoja šalia eilėraščių.

„Tarp dviejų vandenų“ – savotiškas E. Ignatavičiaus pabaigos žodis, pasaulėvokos santrauka ar numanomas raktas į tekstų perskaitymą. Autorius, išlaikydamas tą patį ramų toną, su saikingu nuoširdumu kalba apie gyvenimo tekstus bei tekstų gyvenimą, žmogiškai naivų norą fiksuoti tai, ko neužrašė kiti kolegos. Taigi apibendrinant, E. Ignatavičius buvimą poetu suvokia kaip galimybę išskirtiniais atvejais fiksuoti pasaulio detales ir iš jų formuoti kiek įmanoma darnų koliažą. Manau, kad autorius rašymą neabejotinai vertina ir galbūt suteikia sakralumo konotacijų. E. Ignatavičius – vienas tų slaptų rašančiųjų, kurie netikėtai pasirodo tekstų pavidalais, kas dešimtmetį išleidžia po mažutę knygą ir vėl nurimsta. Jis, sugėręs kitų poetų balsų tonacijas, dažnai prabyla savuoju užtikrintu, melancholijos gniaužiamu kalbėjimu. Knygos autorius neužsiima vienkartiniais poetiniais žaidimais, gręžiasi į amžinųjų vertybių adoravimą. Pažymi save svetimuoju, kas tampa ir jo galia, ir pražūtimi. Visa, kas lieka, tėra laikina („Išeinantis, I“ p. 66):


neverk, mažute,
suduš lėktuvas – liks juoda dėžutė
ten kreivos raidės, luošas mano balsas,
bikfordo siūlas, priebalsiai ir balsės...