Kvailos istorijos

Dažniausiai knygose rašoma apie žmones. Žmonės ten labai daug kalba, ginčijasi, o kartais gindami savo nuomonę net susistumdo. Tačiau perskaičius tokią knygą taip ir nepaaiškėja, ko jie ginčijosi ir stumdėsi. Gana dažnai – išmintingai, įžvalgiai ir įmantriai – svarstoma apie žmonių susvetimėjimą, sudaiktėjimą ir kitokius keistus dalykus.

Ši knyga ne tiek apie žmonių sudaiktėjimą, kiek apie daiktų sužmogėjimą. Be to, ji nėra įmantri. Joje viskas pradeda aiškėti iš karto, vos tik pradėjus skaityti, o baigiant pasidaro visiškai aišku, kas yra kas. Kartais net paaiškėja, kas dėl visko kaltas <...>

Ši knyga – tai lyg kuklus visų tų mielų daiktų, kurie mane supa ir kuriuos aš kažkada esu nuskriaudęs ar įžeidęs, atsiprašymas. Taip pat knygoje rašoma apie mūsų namus ir sodą, juos aš labai myliu. Dar keliose istorijose pasakojama apie gyvūnus, nors jie, suprantama, nėra daiktai – ypač mūsų šuo Puma. Jam aš ypač dėkingas už moralinę paramą: rašant ši knygą, šuo labai daug prisidėjo... snausdamas po mano darbo stalu.

Kęstutis Kasparavičius

Knyga „Kvailos istorijos“ netikėta, nedažna mūsų leidyboje dar ir dėl to, kad pats dailininkas sukūrė ir grožinius tekstus. Kaip ir būdinga jaunosios menininkų kartos pasaulėjautai, K. Kasparavičius tarsi nerūpestingu balsu seka nedidaktines, linksmas istorijas apie daiktus, kartais – apie gyvūnus ar kitokius objektus, aiškiai priartėdamas prie šiuomet populiarios vaikų literatūroje nonsenso stilistikos. Apie autoriaus piešinių išradingumą, preciziškumą, meninį subtilumą bent kiek pažįstantiems šio dailininko meninį braižą neverta nė kalbėti.

Taigi „Kvailos istorijos“ tikrai taps vienu iš ryškiausių lietuvių vaikų kultūroje paveikslėlių knygos pavyzdžių. O šitokio pobūdžio knygų mums vis dar stinga

Kęstutis Urba

Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus komisija Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Kvailos istorijos“ pripažino geriausia 2005 metų vaikų knyga.