Kvailiai miršta

Ne visiems patinka abstraktūs paveikslai. Kai kurie moka absurdiškas pinigų sumas tam, kad papuoštų jais savo miegamojo sienas, o kiti iš tolo suniurna apie juos kelis teigiamus atsiliepimus ir keliauja toliau.

Galbūt ir keistokas palyginimas, tačiau Mario Puzo „Kvailiai miršta“ man yra kaip tas paveikslas, kurį įdomu stebėti per atstumą.

Merlinas ir milijardai jo patirčių

Šis romanas tai pasakojimas pirmuoju asmeniu, kurio centrinis herojus yra Merlinas. Jis dalinasi su mumis savo gyvenimu, taip pat ir nuostabiomis akimirkomis, patirtomis su tais keliais žmonėmis, kuriuos jis iš tikrųjų brangina: savo broliu Arčiu, žmona Valeri ir vaikais, meiluže Džanele ir artimiausiais bičiuliais Kaliu, Osana bei Džordanu.

Ypač daug jis kalba apie savo vaikystę vaikų prieglaudoje, lošimo akimirkas Las Vegase, kyšių ėmimą savo ankstesniame darbe kariuomenėje, savo svajones apie rašymą, kelis savo, kaip rašytojo, pasisekimus, su kokiais sunkumais jis susidūrė, siekdamas pasipelnyti, apie santuoką su mieląja Valeri, nesantuokinius ryšius su stulbinančio grožio Džanele, derybas apie savo romaną su didžiausio kalibro Holivudo režisieriais bei prodiuseriais, pavojingą nuotykį Tokijuje, savo meilės ir neapykantos kupinus santykius su artimiausiais draugais bei jų tragiškas mirtis.

Galiausiai aš pripažinau, jog nebesu stebukladarys. Bet velniai nematė. Aš vis dar buvau gyvas ir tai daugiau, nei galiu pasakyti apie savo brolį Artį, Džanelę ar Osaną. Taip pat ir Kalį, Malomarą ir vargšą Džordaną. Dabar suprantu jį. Viskas buvo labai paprasta. Gyvenimo jam buvo per daug. Tačiau ne man. Tik kvailiai miršta.
(Merlinas)

Pasibaigus paskutiniajam puslapiui, pasikasiau smakrą svarstydama, „ką gi Merlinas norėjo man pasakyti?“ Galbūt jis turėjo omenyje tai:

Pažvelkite į mane, buvau vos besisukantis rašytojas, ir vis dėlto sugebėjau išlaikyti savo Valeri ir vaikus. Mačiau pakankamai korupcijos bei tamsiosios galios pusės. Be abejo, negaliu teigti esąs vertybių žmogus. Turėjau romanų, ėmiau kyšius bei dalyvavau stambiuose lošimuose Vegase, tačiau aš išgyvenau. Man vis dar viskas gerai. Tuo tarpu mano artimi bičiuliai pasirinko savižudybę, kad nereikėtų kęsti gyvenimo skausmo.
Tik kvailiai miršta.

Galia...

Dar ketinu skaityti knygą, kurioje blogio dvyniai, korupcija ir galia, nagrinėjami su tokiu pat velnišku malonumu kaip ir romane „Kvailiai miršta“. Beskaitydama nuolat jaučiausi pakliuvusi į šaltą ir klastos kupiną pasaulį, kuris, rodos, niekad nepasibaigs. Štai kiek šioje knygoje yra godumo ir klastos.

Kiekvienas reikšmingas personažas yra gerai pristatomas ir mums suteikiama proga pamatyti viską apie jų gyvenimą – gerus, blogus bei bjaurius dalykus. Mario Puzo nustebina mus savo giliu įvairių žmogaus aspektų pažinumu.

Tačiau…

Knyga “Kvailiai miršta” neturi pabaigos. Na bent jau man taip pasirodė. Ar tai pliusas?

Taip pat nėra ir konkrečios knygos pradžios. Veiksmas prasideda kažkur Merlinui belošiant Vegase ir jo kelionė, rodos, neturi pabaigos. Merlino gyvenime nenutinka nieko monumentalaus. Tai pagrindinė priežastis, dėl ko nesimpatizuoju Merlino personažui ar pačiai knygai apskritai.

Jei atvirai, ar buvo kas nors šioje knygoje, ką aš norėčiau išsaugoti savo atmintyje? Ne. Pasakojimas neprikausto mūsų dėmesio nė prie vienos situacijos.

Be to, konservatyviam skaitytojui ši knyga gali pasirodyti pernelyg sunki. Tiesiogine šių žodžių prasme Mario naudoja beveik visus žinomus keiksmažodžius kiekviename puslapyje, dėl ko puristai tiesiog pasišiauš!

Šiaip ar taip...

Romanui „Kvailiai miršta“ skiriu tris žvaigždes dėl stipraus Mario rašymo stiliaus bei atskleistų personažų. Tačiau negaliu knygos rekomenduoti, kadangi, teisybę pasakius, joje nėra nieko ypatingo, ką norėčiau išsaugoti.

Ir vėl, paskutinį kartą: ką Merlinas bandė man pasakyti?
Pilnai išnaudok gyvenimą, žmogau. Niekada nemesk, ką pradėjai ir viskas bus gerai.
Tik kvailiai miršta.

Gal būtent tai jis turėjo omeny. Niekada nemesk to, ką pradėjai.
Dėkui, Merlinai.

Dabar leiskite man eiti ir pasikabinti abstraktų paveikslą savo privačioje landynėje, mėgautis blankiu hipnotizuojančiu vaizdu ir panirti į gilų snaudulį.