Kūrybos ontogenezės pajauta XIX amžiaus pabaigos lietuvių raštijoje: problemos ekspozė

Žodyje hermeneutika pasislėpęs dievas Hermis. Dar kartą prisiminkime, kas jis toks: skaitymo globėjas, ryšininkas tarp dievų ir žmonių, tarp gyvųjų ir mirusiųjų, perteikiantis dievų valią žmonėms ir žmonių prašymus dievams. Apibendrinant galima sakyti, jog Hermis tampa adekvataus susikalbėjimo garantija, tik jo dėka reikšmės yra gyvos, tą gyvastį palaikančios nuolatinės cirkuliacijos aukštyn žemyn dėka. Tik nuo dievo Hermio priklauso, ar teisingai supras vieni kitus aukštosios ir žemosios būtybės, ar dievų šneka bus suprantama žmonėms ir ar dievų bus paprašyta tai, ko iš tiesų reikia. Interpretacija. Pavojingas žodis. Dabartinė hermeneutika jau seniai pamiršo apie dievą Hermį. Hermeneutika pirmine savo prasme nėra savitikslė: religinio teksto aiškintojas ieško dalyko esmės. Nors Viduramžių erezija atmetė egzegezės baigtinumą, „netark Dievo vardo be reikalo“ imperatyvas gyvavo ilgai. Dabartinė hermeneutika tapo nebevaldomu procesu. (Nebeliko nieko šventa šių dienų žmogui? Postmodernistinės laikysenos eksponavimas? Ar paprasčiausios atsakomybės stoka?). Taip, ji provokuoja, taip, ji meta iššūkį intelektui, tačiau paklauskime negudriai ir naiviai: o kas iš to? Antrinis interpretacinis diskursas iš teologinės ir šventraščio egzegezės perima esminius metodologinius įrankius. Hermeneutinis tyrinėjimas paliečia visus galimus reikšmių lygmenis: semantinį, leksinį, gramatinį. Hermeneutinis ratas suponuoja nepabaigiamą judėjimą: dalis-visuma, tekstas-kontekstas. Tačiau šių dienų tyrinėjimuose gauname padoksalų rezultatą, kai henneneutinio rato centre vykdomi savitiksliai žaidimai, o pats tekstas droviai tūno prisispaudęs prie to rato pakraščių arba išvis išstumiamas už jo ribų.

Tačiau pavojingiausia, kai pirminio ir antrinio lygmens santykis pasaulietiniame kontekste prieina psichoanalitinio komentavimo etapą. Regis, pretenzijų į froidistinį ir jungistinį daržą esama ir šį plepėjimą išprovokavusioje knygoje. Kas tai? Postuluojamos neapibrėžtos neurofiziologinės giluminės struktūros, kurios neva pagrindžia ištaros formas („Nespakainumas neturėjo degraduoti iki šnypštimo reakcijų, o transformuotis į dievažmogiškąją, saiku į ontologintą ego maldos ramybę kalboje“ (p.l20)). Svarstydamas, kaip menininkas siekia sublimuoti psichikos susidūrimą su tikrove (Š. Raganos „mėnulio šviesos“ pajauta, angeliškas Dievo refleksijos sublimé žiburiavimas), autorius pateikia savotišką hermeneutinį-terapeutinį interpretacijų vėrinį.

Tekstai skaitomi psichoanalitinėmis metaforomis. Litvomanai tarsi maži vaikai Lacano „veidrodinėje stadijoje“ iš „įsivaizduojamojo“ būvio rutulioja savo ego, savo vientisą savivaizdį, savojo „aš“ centrą. Lacano „įsivaizduojamasis“ būvis yra veidrodinių vaizdinių pasaulis, kuriame ieškoma tapatybės, tačiau tai darant neįstengiama savęs teisingai suvokti ir atpažinti. Pasak Lacano, ego yra būtent šis narciziškas procesas, kai išgyvenamas tariamas „aš“ vientisumo pojūtis, atrandant pasaulyje tai, su kuo galima tapatintis. Mūsų atveju froidistiniais ženklais nužymimas lietuviškosios raštijos-vaiko vystymosi (arba ontogenezės) ankstyvasis būvis, kai poetas, anot lietuvių autoriaus, dar nėra „pasigimdęs“ sau Tėvo (arba Dievo-Rašto kultūros kalbos strategijos „apvaisintojo“ (p.l0l-l02)): iracionalioji prigimties gelmė dar sąmoningai netraktuojama it ta froidistiškai formuluota „ego konstitucijos įžvalgų“ vieta, kurioje būtų sublimaciškai brandinama Tiesa - galingiausias dvasios ir tobulumo orientyras (nors jį rinktis žmogus privalo pats) (p.l06). Tokiu būdu, stačia galva nerdami į autoriaus pasiūlytas teksto pinkles, sėkmingai galėtume šį mūsų raštijos tarpsnį apibūdinti kaip ikiedipinę stadiją, kai tėra du nariai: pats vaikas (raštija) ir motina („gen(e)tinė lietuvio sąmonė“). Idilę sudrumsčiantis Tėvo - socialinio kraujomaišos tabu („Tiesos“) pasirodymas atskiria vaiką nuo motinos kūno ir išstumia jo troškimą į pasąmonę, kuri savo ruožtu yra prigimtinio kūrybiškumo šaltinis: Tačiau XlX amžiaus pabaigoje lietuvių raštijai, kaip besiugdančiai, save beatrandančiai minties ženklo ir transcendencijos vienio tikrovei, iškyla augimo sunkumų, susijusių su istorinės tikėjimo mokslo raidos procesu, jo specifika bei kultūrinėmis mistinio aš iracionalumo ir jo esaties ipilietinimo aplinkybėmis (p.l80). Poedipinio tarpsnio vaikas, perėjęs nuo uždaro šeimos pasaulio prie visuomenės gyvenimo (lietuvių tauta - nuo gamtos prie kultūros (...kelinta karta „nuo žagrės“?)) jau kažkaip turi būti integravęsis bendrojoje kultūrinėje sąrangoje. Edipo komplekse Freudas įžvelgia dorovės, sąžinės, teisingumo pradmenis ir visų socialinės bei religinės valdžios formų užuomazgas... Tačiau ar lyčių vaidmenų pasiskirstymas ir paklusimas valdžiai jau garantuoja tvarką? Betgi mes užmiršome nesutramdomąją neklaužadą - pasąmonę: „estetiškai erškėčiuoto grožio energija kaip dvasine suglaustų jutimų pragmatika“ bus suinteresuotas Jakštas-Dambrauskas ir lietuvių raštininkus stengęsis sergėti nuo „dieviškai fundamentalaus vienio nepažistančių nervingų kalbos fiziologijos/filologijos („lingvistinio darvinizmo“) eksperimentų“ (p.51). Kokia peršasi išvada? ...O ką šiuo atveju pasakytų senukas Freudas?

Ar yra tobulas atitikimas tarp daiktų ir jų įvardijimo? Santykis tarp žodžio ir objekto, tarp egzistencijos ir pasakymo - amžinas svarstymų objektas, dažnai nokautuojantis ir pačius svarstymus (ar tiksliau - jų įmanomybę). Kalbos problema aptariamojoje knygoje nepermatoma skraiste užkloja (ne - užgula, prispaudžia, pritrėškia, palaidoja) visus kitus lygmenis, kurie tos kalbos dėka turbūt turėtų iš(ats)(pras)skleisti savo reikšmingumą arba, kitaip tariant, (įsi)reikš(min)tų. Ar autorius skęsta /neria Platono idealizme, siekdamas pakylėti žmogaus intelektą iki kiaurai pro žodžius matomų grynosios formos archetipų? Tačiau beveik neisivaizduojamas abstrakcijos ir universalumo lygis (iš)virsta demonstratyviomis dvi(augia)prasmybėmis ir polisemantinėmis pinklėmis/raizgalais. Tai liudija groteskiško masto disbalansą tarp antrinio lygmens - aiškinamojo vertinamojo komentavimo ir jo objekto, teksto. Antrinio lygmens triumfas visiškai užtemdo pirminę prasmę. Aiškinimas (su)ryja ne tik savo šaltinį, bet sėkmingai minta ir pats savimi (savotiška parazitavimo(si) forma?). Gigantiškos dirbinumo konstrukcijos griūva nuo savo pačių svorio ir palaidoja pirminį tekstą. Neįveikiamu neapibrėžtumu gramzdinantis teksto sakymo veiksmas taip supainioja/supančioja tapatybes (tam tikru būdu jau įsitvirtinusias kalboje), kad šis „kalbesys“ tampa autonomišku, įrodomai neiššfruojamu (nes jo k(l)odus turi tik pats autorius ) pranešimu-sau.

Kad ir koks abstraktus būtų aiškinamasis ir vertinamasis diskursas apie tekstą, jis toli gražu dar nepretenduoja į kokias nors teorines vertes. Piktnaudžiavimas filosofiniu-literatūriniu diskursu, keliaaukšte terminija, pretenzijos į specifiškumą duoda tik vieną rezultatą - paverčia tekstą nepaskaitomu.