Kurtizanės draugijoje

Praėjusį rudenį aš gyvenau Venecijoje – tiltų, skliautų, vandens ir šviesos mieste, bent jau iš išvaizdos nelabai pasikeitusiame nuo savo šlovės dienų, buvusių maždaug prieš 500 metų. Saros Dunant naujo istorinio romano „Kurtizanės draugijoje“ veiksmas daugiausia vyksta šioje paslaptingoje ir stebuklingoje vietoje. Tad skaitydama šią knygą jaučiausi lyg grįžusi šiek tiek į praeitį.

Tačiau knyga stipri ne vien savo sukeliama atmosfera. Ji paliko man stiprų įsitikinimą, jog kiekvienas rašytojas, norintis kurti istorinius romanus, privalo pasimokyti rašyti trilerius. Autorė išskirtinai inteligentiškais, literatūriniais, seksualiais lūkesčių romanais prasiskynė kelią į istorinę grožinę literatūrą, o jos metodas sukurti įtraukiantį siužetą, kuris vystosi ir išsisprendžia keliuose lygmenyse, rodos, nepralenkiamas. Šiam naujoviškam žanrui, kuris lyg ir nesukelia jokios įtampos, skiriama per daug pastangų. Pasakojimas greičiau tampa išpūstas nuo detalių, kurios daugiau parodo autoriaus įdėtą kruopštų darbą analizuojant laikotarpį, o ne pagerina patį tekstą. Priešingai tokiems romanams, knyga „Veneros gimimas“ (pirmasis istorinis Saros Dunant romanas, kurio veiksmas vyksta XV a. Florencijoje) ir naujoji knyga ”Kurtizanės draugijoje” yra taupūs, psichologiškai aštrūs, turtingos vaizduotės pasakojimai, kurie prižadino itališką praeitį su visu jos grožiu bei galia.

Sprendžiant pagal pavadinimą, atrodo, jog knyga yra nesuvaržytai aprašytas meilės romanas. Tačiau, nors joje ir yra erotinio turinio (romanas pateikia aukštosios klasės prostitucijos vidinį pasaulį), jis niekuomet nėra nereikalingas. Taip pat čia yra ir šiek tiek visiems priimtinos romantikos. Tiesą sakant, iš tikrųjų knygos pavadinimas turėtų būti „Neūžaugos draugijoje“, kadangi pasakotojas (ir romano šerdis) greičiau yra Bučinas, nuostabaus proto, tačiau sužaloto kūno žmogus, o ne 21 metų kurtizanė Fiameta Bjančini, kuriai jis tarnauja.

Istorija prasideda Romoje, kur įsibrovėliai kariai ir protestantai (tai Reformacijos pradžios laikai) siaubia miestą. Fiametos drąsos ir įžūlumo dėka ji ir jos neūžauga kompanionas pasprunka į jos gimtinę, Veneciją, kartu nukniaukdami ir keletą didžiulių brangakmenių. Ten, su rašytojo ir kartais pornografijos kūrėjo Pjero Aretino bei aklo gydytojo, žinomo La Dragos vardu, pagalba, ji vėl pradeda užsiimti savo „praktika“. Verslui pavojų sukelia beveik mirtina Bučino liga, Fiametos neprotingas susižavėjimas jaunu didiku ir slaptas La Drago gyvenimas. Tačiau knyga „Kurtizanės draugijoje“, nors tai ir padaro kūrinį labiau įtraukiančiu, įtraukia ne tiek dėl siužeto vykių, kiek dėl savo idėjų (kokia koncepcija!) ir personažų, kurie visi yra svetimšaliai (aš net neskaičiuoju turkų ir žydų atsivertėlių, su kuriais susidraugauja Bučinas): Venecija yra kosmopolitiškas miestas, tai pagrindinis jos bruožas, kuris nepasikeitė iki šių laikų.

Nenoriu, kad jums susidarytų įspūdis, jog „Kurtizanės draugijoje“ yra sunkiai skaitoma knyga (ji tokia nėra), tačiau joje yra tam tikra dalis „rimtumo“. Bučino pastebėjimai dažnai yra filosofiniai, kartais nemalonūs, tačiau visuomet protingi. Štai, ką jis mano apie geismą: „Jei nebūtų tiek daug trukdančių taisyklių, manau, kad vyrai žiūrėtų į moteris visą laiką. Jei skrandžiui yra pakankamai maisto, tuomet ką gi daugiau dar veikti gyvenime?“ Fiametos darbas – įspūdingas teatrališkumo ir psichologijos mišinys, parodo Bučino nuomonę apie kurtizanes kaip apie tam tikras renesanso laikų verslininkes. Jis rašo: „Kaip dauguma gerų kurtizanių, ji pripratusi gyventi jausdama dvejopus jausmus: tuos, kuriuos ji jaučia, ir tuos, kuriuos ji apsimeta jaučianti, idant būtų patenkinti jos klientai. Taigi, ji dažnai būna susidomėjusi, kai iš tikrųjų jai nuobodu; saldi, kai iš tikrųjų jaučiasi suirzusi; linksma, kai realybėje liūdna; ir ji visuomet pasiruošusi atitraukti antklodes žaidimams, kai iš tikrųjų labiausiai norėtų jose miegoti viena.“ Išmokyta įtikti kitiems, Fiameta iš tikrųjų nė kiek nesiskiria nuo dorybingų ištekėjusių jos laikų (o dažnai ir šiuolaikinių) moterų – nė viena iš jų nėra laisva būti savimi.

Štai kas ją traukia prie Bučino ir tvirtai išlaiko jų tarpusavio ryšį, kaip ji tai paaiškina Aretinui. Rašytoja gan šiurkščiai mąsto apie tai, kodėl neūžauga atrodo toks patrauklus moterims, o Fiameta atsako, kad ji su juo jaučiasi kur kas patogiau nei su bet kuriu kitu vyru: „Bučinas moka elgtis su moterimis... kadangi jam patinka jų draugija... Jis nebijo mūsų, ir jam nereikia padaryti mums įspūdžio ar mus valdyti. Jūs nustebtumėte, Pjerai, kiek nedaug vyrų gali tuo pasigirti.“

Knyga „Kurtizanės draugijoje“ pilna gyvos seksualinės politikos, tamsios ironijos ir energingumo, spalvų ir šarmo, tai vienas geriausių istorinių romanų — tokio neskaičiau jau daugelį metų. Kaip ir ankstesni S. Dunant romanai, ši knyga baigiasi žavingu netikėtu posūkiu, kurio dėka Fiametos ir Bučino „bendrovė“ tampa stebėtinai panaši į tikrą šeimą. Bravo.