Kur vasara amžina

Knygai „perskaityti“ dažnai užtenka dviejų pagalbinių tekstų – pristatymo ketvirtame viršelyje ir anotacijos. Tais atvejais, kai nepaveikia žinomos pavardės, deramos kūrėjo vietos kultūroje magija, šios kelios pastraipos lemia tolesnį skaitytojo ir skaitinio santykį. Naujos Vilės Vėl knygos „Kur vasara amžina“ pri(si)statymas žada autorės drąsą, net tam tikrą įžūlumą. Nekankinti skaitytojo veikėjų liguistumu, neversti Eglės ir jos vaikų medžiais skamba tarsi dviguba pretenzija, kuria pasikėsinama ne tik į šiuolaikinės kultūros (pseudo)subtilumą, į jos formuojamą sudėtingos, tik psichiatrams beatsiveriančios trapios asmenybės mitą, bet ir metamas iššūkis tradicinės kultūros štampams, brukantiems besiaukojančios, kitus aukojančios ir savo gyvenimą apraudančios moters šabloną. Taigi pirmas neutralaus susidomėjimo klausimas, „apie ką romanas“, virsta labiau įtartina klausiamąja konstrukcija: kam iš tiesų priešinasi ir ką teigia autorė? Maištauja? Nesutinka? Ironizuoja? Visuomenėje, išgyvenančioje ilgametę ir jau tarsi niekada nesibaigsiančią vertybių niveliaciją, maištas neatrodo patikima saviraiškos ar pasaulėžiūros išsakymo forma; maištauja paaugliai, streikuoja pažemintieji ar tuščiagarbiai, o susivokusieji solidžiai tyli, linguoja galvomis, steigia fondus, dalyvauja projektuose... Atmetus tokiais svarstymais besiperšančią, bet šiuo atveju nederančią asmeninio ar kūrybinio nesubrendimo versiją, reikia pripažinti, jog pristatymas sukuria intrigą ir skatina atsakymų į rimtesnius ar ne tokius solidžius klausimus pasiieškoti pačiame romane.

Žmona nevažiuoja vyrui iš paskos į svajonių Ameriką, amžinos vasaros iliuziją išsklaido gyvenimo atokiame Lietuvos kaime realijos – taip vienu sakiniu, dar labiau supaprastinant, galima nusakyti ir taip nesudėtingą romano siužetą. Dar yra trys skirtingų būdų dukterys, vėžiu serganti anyta, kandoko būdo ir painoko gyvenimo draugė, nedidelis būrelis tolimesnių gan charakteringų ir skirtingų veikėjų, net mistinės bajoriškos kilmės šmėkla Olga Radvilaitė – visa tai patvirtina autorės mokėjimą rašyti; jos skoningumą, saiko jausmą, gebėjimą išsilaikyti ties rimtumo ir žaismės riba, ilgesniam laikui nenukrypstant į vieną kurią pusę. Dar yra Antanas – svajonių princas iš obelų sodo, subtilus ir liūdnas, žavus ir reikalingas moters paguodos, – toks, kokių paprastai prireikus nebūna, bet norėtųsi, kad būtų... Jis (tiksliau, faktas, kad jis toks romane yra) toli šauna už visokių, tegul ir sąlyginių, ribų ir arba gelbėja kūrinį nuo nuobodoko šventeiviško tvarkingumo (tik pamanykit: visuomenei aktuali laimės užjūry ieškojimo tema, pilietiškai teisinga, galima sakyti, teisuoliška veikėjos pozicija, kasdienos gyvenimo taiklios realijos... nėra prie ko prikibti, bet nelabai – ir dėl ko nustebti), sukuria tvarkingame pasauly tokią reikalingą intrigą, arba gadina anksčiau išsakytą autorės skoningumo įspūdį. Pasirinkti vieną kurią poziciją – skaitytojo valia. Tekstas skaitomas lengvai ir greitai, fragmentai sugula į nuoseklų pasakojimą, kuris sąlygoja dėsningą ir tarsi neišvengiamą rezultatą – laimingą pabaigą. Šitaip būtų galima baigti aptarimą, pasidžiaugus aiškia, net neginčijama nuo pirmojo Vilės Vėl romano („Kaip gyveni, Silva?“ – 2001 m.) pasiekta pažanga, priskirti knygą senokai knygynuose šviečiančiai „Madame“ skaitinių serijai (ją leidžia, rodos, kita leidykla...) ir – palikti skaityti tiems (toms), kas pavargs nuo rimtos kultūros ir sunkaus gyvenimo. Juk iš tiesų šiandiena nelepina pozityvumu, o tokie tekstai gali būti atgaiva destrukcijos kupiname pasaulyje.

Tačiau sunku patikėti vien pramogine romano paskirtimi. Kaip tada anotacijos pažadėtos prieštaros įvairioms kultūros tendencijoms? Ko siekiama kūriniu: užfiksuoti šiandienos realybę ar, ja remiantis, sukurti pasaką apie laimingo ir prasmingo gyvenimo galimybę? O gal – pažaisti pasaką?.. Simbolinė teksto plotmė rezgama gan žaismingai ir tarsi lengvai: Žilvinui išplaukus už jūrų, jo laukia Eglė (toks vyriausios dukters, iš tiesų labiausiai laukiančios tėvo ir aiškiausiai suvokiančios jo praradimą, vardas), išblėsus iliuzijai apie pasakišką laimę su galingu Žilvinu, iš obelų sodo išnyra Antanas – toks žemiškas jo, žmogaus iš kaimo, vardas, tačiau – „Švents Antanai, meldžiu tave, visos džiaugias, vyrus gavę...“. Ar tik ne šis šventasis mūsų tradicinėje pagoniškai krikščioniškoje kultūroje globoja laiku neištekėjusias mergeles?.. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie viliojimą obuoliais. Tokia bendra, ne itin didelio intelektualumo reikalaujanti, tarsi iš kasdienio gyvenimo pažinimo ateinanti simbolika susipina ir, kaip neišvengiamai dera postmodernizmo skersvėjų laikais, išverčia pasaką į kitą pusę: vis labiau nuo namiškių tolstantis Žilvinas tarsi transformuojasi į šaltą žaltį ir nė nemano atvirsti atgal („Bandau pasakyti, kad išmainė gyvenimą į miražą, bet jis neklauso“ – p. 24). Moteris – ne Eglė ir ne Ieva, o Meda (mergaitę tokiu vardu prisimename iš K.Sajos pasakos apie Sizifui – ten jos laukimas ir iš plaukų megztos pirštinės lengvino Sizifui kančią; bet galiūnas negrįžo pas ją laukiančią, net padėkoti atsiminė ne iš karto; pasijutęs laisvas vėl nuėjo risti akmens) – taigi moteris ne vilioja mylimąjį simboliniu pažinimo obuoliu, o pati yra to obuolio užburiama. Kaip priešprieša nesibaigiančiai pasakiškai vasarai (ją pati Meda primena dukteriai, papasakodama epizodą iš pasakos apie Sniego karalienę) iškyla pilnas sniego senių Antano sodas. Šitaip simbolinės detalės nejučiom atveda į realybę, kurioje iš ilgesio nevirstama medžiu, kurioje norint išgyventi ieškoma išeities. Realybės pergalę prieš išvirkščią pasaką dar romano pradžioje suvokia pati Meda: „Meilė kaip obelis – jai reikia žemės augti ir metų laikų kaitos. Kas man iš amžinos vasaros, kai aš pati neamžina“ (p. 47). O neamžinųjų gyvenimui neužtenka vien simbolikos, reikia tikrovės ir galimybės ją išgyventi. Taigi įsimenančių detalių paminėjimas lyg ir atsakytų į pastraipos pradžioje keltą klausimą: pasakiškoji ar bendroji kultūrinė simbolika čia nėra „žaidimo“ tikslas – ji tik iliustruoja ir išryškina realybę, atveria skirtingus jos suvokimo būdus ir kartu rodo romane vaizduojamų šiuolaikinių žmonių, išaugusių nebe pievų platybėse, o universiteto auditorijose, baleto salėse ir knygų lentynose, požiūrį į pasaulį.

Norėtųsi sakyti – Vilės Vėl knyga apie tikrą Gyvenimą. Tą tikrovę, kurioje žmogus nemoka gyventi be iliuzijų ir aliuzijų (tekste neretai cituojamos populiarios dainos, eilėraščiai, iš šiuolaikinės literatūros atpažįstamos frazės), bet tam, kad išliktų sveiko proto, yra priverstas nuolat gręžtis į realybę. Iš realaus gyvenimo – serialų prisižiūrėjusi anyta, skrendanti į Limą, užuominos apie rietenas ministerijoje ir nesėkmingos darbo paieškos, iš ten pat – mažo miestelio mokyklos, jos darbuotojų ir mokinių tikrovė, Šeškinės „Akropolis“ ir miesto ligoninė, kurioje pasijunti bejėgis, jei neturi priemonių gydytojo šantažui. Iš pačios moderniausios realybės – šiltą vietą užjūry gavęs ir žalios kortos besitikintis vyras mokslininkas. Tarsi ir nebėra ko pridurti: tikrovės detalės iškalbios ir taupios, Autorė sėkmingai atsikračiusi pirmoje knygoje šmėsčiojusios manieros kalbėti apie viską, net ir stengiantis sunku rasti kokių priekaištų dėl fragmentų parinkimo.

Yra dar viena teksto dalis – kursyvu išspausdintas kažkas, kas vis didesniais intarpais įsiterpia į pasakojimą kaip naujas pasakojimas. Prievarta ištekintos moters skausmo, nuopuolio ir nevilties istorija tik pabaigoje pasirodo esanti jos vizija, susijusi ne su romano veikėjais, o su vieta, į kurią ji atsikrausto su mergaitėmis. Įspūdinga archaizmų pilna kalba, žaismingas senovinio kaimo vaizdas, gražus pats savaime, visgi iki galo neatsako į klausimą, kam šito kažko romane reikia. Atsakymų versijos lieka su klaustukais: galbūt tai yra amžinojo moteriškumo, atsiskleidžiančio kaip nenutrūkstančio ir nenutraukiamo moters ryšio su žeme liudijimas? Nieko nežinodama veikėja jaučia vidury laukų buvus kaimą ir ten gyvenus kitą moterį, o pati iš visų jėgų priešinasi vyro planams palikti ją ir mergaites be gimtosios žemės. Gal – neišvengiamos graužaties dėl padaryto sprendimo patvirtinimas? Meda negali pasiteisinti, kodėl neturi darbo, kodėl nesusikalba su anyta, kodėl nepaaiškinusi išveža paaugles dukteris iš sostinės į kaimą (visgi „Akropolio“ tamsa ir siūlomos prekės neatrodo pakankamas argumentas, kad atskirtum vaikus nuo jų aplinkos), tačiau autorė atkakliai saugo veikėją nuo savigraužos, pasiteisinimų, svaičiojimų. Kartkartėm atrodo – be reikalo, nes šiai nuostatai paaukojama kuriamo paveikslo motyvacija. Gal mistinė istorija reikalinga iš pačios veikėjos situacijos kylančiai gyvenimo išminčiai patvirtinti – nesvarbu, kaip nugyventum gyvenimą, kai liksi užartas savoj žemėj, net ir nematomas galėsi vaidentis kitiems?.. („Ten dabar daug sniego ir nežinodamas nerastum tų dviejų kapelių, nebent pajustum...“ – p. 132.) Kad ir kiek klausimų keltum, vis tiek ši kūrinio dalis lieka atskira, sunkiausiai „prilimpa“ prie viso teksto.

Painiausia kalbėti apie principinę autorės nuostatą neleisti veikėjams prarasti sveiko proto. Medos sprendimai paremti požiūriu ir įsitikinimu. Ji užsispiria ir meta darbą. Iš esmės nepritaria Žilvinui, todėl atsisako jo Amerikos ir išsiskiria. Įkliūva į kvailą situaciją, todėl imasi atsakomybės už nepažįstamos moters laidotuves ir kapą. Imasi atsakomybės už gyvenimą kaime, už merdinčią anytą, atsakingai pasižada tekėti už Antano. Sudaromas įspūdis, jog atsakingus poelgius inspiruoja neturėjimas kur trauktis: kai nebegalima išsisukinėti, reikia imtis veiklos. „Aš gyva“, – sako Meda Žilvinui (p. 132) – tuo paaiškinamas jos pasirinkimas likti su dukterimis ir Antanu Lietuvoje. Šis paaiškinimas įtikina, į jį nuosekliai eita per visą romaną ir ateita, tačiau kartais susidaro ėjimo kiaurai sieną įspūdis, ir atrodo, jog tiesiog bijoma įpainioti veikėją į neišpainiojamas sąskaitas su savim, dėl to ji užčiaupiama. Savotiškai „pakimba“ santykis tarp sąmoningos atsakomybės ir nejautrumo aplinkai, aplinkiniams. Galbūt dėl šito išryškinto racionalumo (t.y. veikėja racionaliai elgiasi tokiose situacijose, kurios iš esmės nėra racionalios) dažnai trikdo epizodai su Antanu. (Pavyzdžiui, sunku patikėti, jog ką tik skyrybų dokumentus pasirašiusi moteris pajėgtų sėdėdama prie laužo svarstyti, ar pirmąkart matomas vyras nori ją pabučiuoti.) Dar labiau už piršlybas ant paties aukščiausio kalno sutrikdo paskutinis epizodas su milijoninės vertės žiedu, kurį Meda gavo dovanų iš nepažįstamos moters, tačiau šis netikėtumas kuria pernelyg didelį disonansą, ir darosi akivaizdu, jog rašytoja tyčia žaidžia situacija, siekdama kažkokio kito tikslo.

Tai ką vis dėlto teigia romano „Kur vasara amžina“ autorė Vilė Vėl? Gyvenimą be iliuzijų ir liguisto svaičiojimo, kaip pasakyta anotacijoje? Būtį, kur ne laukiama, o veikiama, prisiimama atsakomybė ir nuo jos nesitraukiama? Padėtį, kuri bet kuriuo atveju turi išeitį, tik reikia žinoti, ko iš tiesų nori, ir rasti jėgų apsiginti nuo aplinkos (arba – žinoti, ko nenori, ir turėti jėgų nepasiduoti kitų spaudimui)? Klausimus pavertus teiginiais, susidaro šviesus ir džiugus pasaulio vaizdas. Tiesa: žmogus privalo išmokti gyventi savo gyvenimą, rasti išeitį iš akligatvių; pats jam skirto pasaulio grožis – rūko apgaubtas ežeras už lango, nebesančio kaimo grindinys vidury lauko, blėstantis Joninių laužas švintant vasaros rytui – moko jausti atsakomybę už suteiktą galimybę būti to pasaulio dalim. Auginti savo vaikus. Laukti rytdienos. Išgyventi užgriūvančias negandas neišskystant ir nesigailint savęs. Taip. Reikia kam nors visą laiką kartoti šitą „taip“. Panašu, kad Vilė Vėl, kuri vėl parašė romaną, šįkart trečią, imasi šios priedermės. Ji gerokai sunkesnė negu dažno dabarties kūrėjo polinkis būti visuomenės bejėgiškumo metraštininku.