Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kūnas – grožio šventovė

Kūnas – grožio šventovė Jo Croissant yra Efraimo, 1974 metais įkūrusio katalikišką Palaiminimų bendruomenę, žmona. Ši knyga yra bendruomenės gyvenimo patirties rezultatas, ja kreipiamasi į kiekvieną žmogų, kuris nori eiti į priekį, pažindamas Dievą ir save. Šv. Paulius sušunka: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė?“, o Jo Croissant entuziastingai atsako: „Taip, mūsų kūnas buvo ta vieta, kurioje apsigyveno Šventoji Dvasia, jis – kelias, vedantis mus į Tėvo širdį...“

Knygos autorė kviečia mus į tikrąjį vidinio atgimimo kelią: įžengti į Šventovę, į savo vidų, į trisyk Šventojo Dievo artumą, nes čia yra Tėvas. Tai, ko desperatiškai ieškome anapus savęs, slypi mumyse. 

Nūdien tapo madinga rašyti apie kūną. Iš tiesų tai yra negalavimo ir prasmės ieškojimo ženklas. Gyventi kūne turėtų būti savaime suprantamas dalykas. Nemanau, kad mūsų seneliai dėl to kvaršino sau galvą. Kūnas patirdavo rūsčius išbandymus, turėdavo tiesiogiai susidurti su tikrove, suvaldyti medžiagą, susiimti su ja akis į akį ir tapti šioje kovoje laimėtoju. Visi šie dalykai jį lavino. Dabar, kai protas daugelyje sferų sėkmingai įvaldo medžiagą, žmogus kažkurią akimirką patiki tapęs dievu, nes jam pakanka paspausti vieną mygtuką - ir atsiranda šviesa, spustelėti kitą - ir jis mato, kas vyksta kitame pasaulio pakraštyje, gali be kūno tarpininkavimo užmegzti ryšį su kitu žmogumi.


Gyvename atradimų laikais, kai kūnas turi save pranokti, kad užvaldytų dar neatrastas sferas, kad su virtualaus vaizdinio pagalba žmogus galėtų išgyventi kokį nors nuotykį ir patirti tam tikrus jausmus be kito asmens įsikišimo, patogiai įsitaisęs savo fotelyje ir įsispyręs į šlepetes.


Psichiatras Viktoras Franklis (Victor Frankl) parodė, kad svarbiausia žmogaus problema yra suteikti savo gyvenimui prasmę. Kas yra žmogus ir kas yra Dievas? Kokia yra kūno. sielos ir dvasios prasmė bei tapsmas? Kaip atrasti savo būtybės vienovę? Tokie yra egzistenciniai klausimai; įjuos randame atsakymą įsigilinę į Dievo Žodį, kuris mums vadovauja kai skverbiamės gilyn, siekdami atskleisti „prasmę“. 


Per pirmuosius aštuonerius mūsų Palaiminimų bendruomenės gyvavimo metus jautėme būtinybę tobulinti maldos gyvenimą. Manėme, kad mūsų pašaukimas yra vien kontempliacija, ir žinojome, jog tikrasis rezultatas priklauso nuo mūsų vienybės su Dievu intensyvumo. Tačiau baigiantis aštuntiesiems metams aiškiai supratome: nereikia užvožti indu degančio žiburio, privalome dalytis malonėmis, kurias mums suteikė Viešpats. Taip prasidėjo apaštalavimas, kurio vienas iš elementų yra sakyti pamokslus per rekolekcijas. Manęs buvo paprašyta vadovauti žydų šokių sesijoms. Pirmojoje sesijoje dalyvavo šimtas žmonių; jos metu pajutau, kad Dievas norėtų vesti mus toliau, o kūnas būtų kelias. Visus metus meldžiausi Viešpačiui: „Parodyk man, kaip turėčiau ne tik mokyti „folklorinių" šokių, bet per juos padėti susitikti su Tavimi, atrasti gyvenimo prasmę ir naują būtį, naują gyvenimo meną. Šokis tebūna tokia priemonė, kuri sukurtų visų asmens dimensijų vienovę, padėtų išgyti ir atsiversti.“


Kitais metais, kai rengiausi antrajai sesijai, dar nežinodama, kaip teks viską daryti, iš savo vyro Efraimo išgirdau žodžius, kurie atsakė į mano maldą; viskas, ką Viešpats sudėjo mano širdin, iškilo į šviesą: „Esame sutvarkyti pagal Šventovės pavyzdį. Kiekviename mūsų slypi Šventų Švenčiausioji vieta, kurios niekas negali deformuoti. To nepadaro net mūsų psichiką paveikiančios protinės negalios, vis tiek lieka galia turėti sąlytį su Dievu ir gyventi jo meile.“ Tą akimirką suvokiau, kad Efraimo ištarta frazė buvo man kvietimas apmąstyti Šventovės vaizdinį pasitelkus apaštalo Pauliaus žodžius: „Jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo“ (1 Kor 6, 19).


Šios mane aplankiusios šviesos dėka suvokiau, kad kūnas buvo ta vieta, kurioje įsikūnijo Žodis, apsigyveno Šventoji Dvasia, kad jis - kelias, vedantis mus į Tėvo širdį. Taip pat supratau, kad viskas, ką galėtume perteikti Dievui savo kūnu, vidinio išgydymo, kuris galėtų vykti, jei bent truputį priimtume kūno tarpininkavimą, kelias patiki mus Tėvo žvilgsniui, išlaisvinančiam nuo kitų žvilgsnių, kad pasiektume „Dievo vaikų garbės laisvę“.


Ši knyga turėtų būti patirties pasidalijimas, gėrėjimasis kūrimo darbu, mūsų padėka „Tam, kuris savo išmintimi sukūrė dangus, nes jo ištikima meilė amžina“. Be to, ji yra kvietimas, kad kiekvienas asmeniškai pradėtų žengti į priekį, stengdamasis pažinti Dievą ir save.


Siūlomų pratybų tikslas yra padėti išgyventi savo kūnu tai, ką suvokiame protu.
2006-06-18
 
Kita informacija
Tema: Kitos
Leidykla: Katalikų pasaulio leidiniai
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Vertėjas (-a): Tomas Viluckas
Puslapių: 240
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą