Koranas: literatūrinių prasmių vertimas

Islamo pradininkas Muchamedas bodėjosi poetais, o Kurano 26 skyriaus (taip ir pavadinto – „Poetai“) 224–226 ištarose apie poetus kalbama net itin nepalankiai – esą jais sekantys eina klystkeliais, nes poetai yra melagiai, skelbiantys tai, ko patys nė nedaro. Sigitas Geda yra poetas. Remiantis primityviu silogizmu – Muchamedas nesižavėtų Gedos pašaukimu ir darbais. Ir vis dėlto Geda, smarkiai rizikuodamas savo amžinojo gyvenimo kokybe, ėmėsi sizifiško darbo – perteikti tik lietuviškai mokantiems islamo šventraščio ištarų prasmes. Ar jam pavyko?

Vertinant konjunktūriškai ar komerciškai (būtent taip į šį reikalą turėtų žvelgti „Krontos“ leidykla), tikrai taip – 90 litų kainuojantis daugiau nei 550 puslapių leidinys kietais viršeliais per kelias pirmąsias prekybos savaites ne viename knygyne tapo perkamiausia knyga. Apie šio leidinio pasirodymą pasaulinė žinių agentūra „Reuters“ vaizdo reportažu net informavo visą pasaulį. Tai, kad pirmą kartą lietuvių kalbos istorijoje išspausdintas visas islamo šventraščio vertimas, yra simbolinis įvykis, vertas paminėti – iki šiol viešumoje buvo pasirodę tik keli negrabūs daliniai vertimai iš anglų ir rusų kalbų. Nuo šiol lietuviai galės tiesiogiai susipažinti su pamatiniu islamo tekstu, o tai savo ruožtu galbūt paskatins juos labiau domėtis ir pačiu islamu bei musulmonų kultūromis.

Tačiau, vertinant dalykiškai, šio verstinio leidinio (savo dizainu turinčio pretenzijų į kanoninį-liturginį) sėkmė nėra tokia vienareikšmiška. Dauguma musulmonų laikosi nuostatos, kad Kurano apskritai neįmanoma išversti – jis turi būti skaitomas tiesiog arabiškai. Nesu musulmonas, bet iš principo su tuo sutinku. Be to, musulmonų religijos žinovai perspėja, kad bet koks mėginimas versti islamo šventraštį į kitą kalbą neišvengiamai tampa interpretacija – tavyl, o tai musulmonams yra užginta. Tuo nesunku įsitikinti palyginus kelis, tarkim, angliškus vertimus – juose neretai esama daugybės didesnių ar mažesnių prasminių skirtumų. Tad nė vienas jų negali pretenduoti būti pripažintas kanoniniu. Vis dėlto atsakingai atsakingų (nuodugniai susipažinusių su islamo religija ir nepriekaištingai mokančių arabų kalbą) žmonių atlikti vertimai gali būti (ir neišvengiamai yra) naudojami.

Tačiau vertimas ne iš originalo, o iš kito vertimo (ar net kelių) jau yra interpretacijos interpretacija, sukurianti paralelinį tekstą. Literatūros požiūriu tai turėtų būti labai smagus užsiėmimas pačiam vertėjui, galinčiam panaudoti visą savo išmonę, vaizdingų posakių ir naujadarų arsenalą. O smagiausia turbūt yra pats dekonstravimo procesas, leidžiantis savotiškai atlikti Kūrėjo vaidmenį – juk tik nuo vertėjo priklauso, kokį žodį ar frazę perskaitys skaitytojas. Bet ir pats skaitytojas dar savaip interpretuos tai, ką perskaitė. Žodžiu, nesiliaujanti suktis fantazijos karuselė.

Bet palaukite, čia juk kalbame ne apie kokią odę, sagą ar poemą, o apie sakralų, milijardui ir keturiems šimtams milijonų planetos gyventojų pamatinį veikalą. Tad gal, sakau, fantaziją reikėtų truputėlį prislopinti, kad nenutiktų taip kaip Salmanui Rushdie dėl jo „Šėtoniškų eilių“.

Verstiniuose leidiniuose tradiciškai nurodoma, iš kurios kalbos versta. Šį kartą tokios nuorodos nėra. Taip pat ir turinio, kuris neabejotinai pagelbėtų nenorintiems vartyti visos knygos, iki ras reikiamą skyrių. Tad kam gali būti įdomus ir suprantamas šis vadinamasis „literatūrinių prasmių vertimas“? Visų pirma tokiems patiems poetams kaip ir vertėjas, kad jį perskaitę galėtų arba susižavėję pradėti pavydėti kolegai, arba jį sukritikuoti, arba net susigundyti patys pamėginti pasitaškyti panašiuose vandenyse. Bet poetų mūsuose nedaug, o perkančių šią knygą tikrai netrūksta.

Tačiau statistinis tautietis, nusipirkęs šį leidinį, gali netrukus suglumti, mat tekstą tikrai nėra lengva skaityti. O suprasti jį dar sunkiau. Neturinčiam išankstinio pasirengimo šis „Koranas“ (kabutes, ir visai teisingai, „Žodyje skaitytojams“ uždėjo pats vertėjas) greičiausiai pasirodys kaip nerišlių, ne visada užbaigtų minčių kratinys, pilnas nesuprantamų naujadarų (pavyzdžiui, santirštis, iš kurio, pasirodo, sukurtas žmogus, ar apvala (pasauliui žinoma kaip kasmetinis religinis mokestis zaka), ar ugniabuviai – pasmerktieji amžinoms pragaro kančioms) ir nelietuviškų žodžių. Bet čia ne vertėjo kaltė – juk vertėjui taip ir nepažintame arabiškajame originale net nėra jokių skiriamųjų ženklų, leidžiančių atskirti sakinius vieną nuo kito. Originale taip pat apstu ne arabiškos kilmės žodžių, kurių prasmės nėra akivaizdžios. Pagaliau jame netrūksta naujadarų, dėl kurių prasmių patys arabai diskutuoja iki šiol. Todėl natūralu, kad iš originalo vertę vertėjai, kurių vertimus savajam naudojo mūsiškis, turėjo nertis iš kailio, kad galėtų išskirti užbaigtas mintis ir savarankiškus sakinius. O tai ne visada pavyksta padaryti.

Bene sunkiausia šį „Koraną“ skaityti bus tiems, kurie su islamu yra susipažinę artimiau, ir ypač mokantiems arabų kalbą. Pastarieji turės kankintis kiekviename puslapyje rasdami apmaudžių netikslumų ir klaidų, pridėtų originale nesančių žodžių, net minties iškraipymų. Pavyzdžiui, originale 2:219 (Gedos tekste 2:216, nes jis naudoja senosios, nebegaliojančios redakcijos numeraciją) kalbama apie vyną ir lošimą, o vertime – apie kažkokią kaltę ir burtus bei spėjimus. Tūlas tautietis skaitydamas šios ištaros lietuviškąjį variantą niekaip negalėtų pajusti, kad būtent ši yra anksčiausiai apreikšta ištara, perspėjanti musulmonus apie vyno (ir apskritai alkoholio) žalą. Arba antai su žymiosiomis „šėtoniškomis eilėmis“ (tomis pačiomis, dėl kurių į bėdą buvo patekęs Rushdie) tiesiogiai susijusiose ištarose 53:19–20 originale kalbama apie tris pagonių arabų garbintas moteriškosios lyties dievybes, o vertime jos virsta vyriškosios lyties, be to, viena jų, Manat, kažkodėl „per trečdalį kitoks“ (sic!). O 4:1 paskelbiama, kad žmonės sukurti iš „vieno (būtent – VIENO) sielos“, nors originale yra „viena siela“. Vertėjas skaitytojui pustuzinyje vietų primygtinai perša mintį, kad netikėliai senuosius pranašus sumušdavę, nors originale jie paprasčiausiai nužudomi. Panašiai ir su „šventąja“ mečete Mekoje, kuri vertime (pavyzdžiui, 2:139, 144) tapo „uždrausta“.

Liūdna, kad vertėjas (ar kas kitas, nusimanantis apie islamą) nepasivargino pateikti tikslesnių ir išsamesnių paaiškinimų išnašose. To šiam vertimui labiausiai trūksta. Juk net ir ne itin su islamu besibičiuliaujančiam, tačiau išsilavinusiam asmeniui yra žinoma, kad chadžas (vertime hadžas) yra piligriminė kelionė, o ne kažkokia nereikšminga šventė, kaip leidžia suprasti atsaini išnaša prie 22 skyriaus pavadinimo. Apskritai daugelį Kurano ištarų suprasti be paaiškinimų yra per sunku net patiems arabams musulmonams. Juk ne veltui kiekvienai šventraščio ištarai musulmonų mokovų parašyta tūkstantis komentarų ir paaiškinimų eilučių!

Kadangi vertimui tikslinti laiko nebeliko – jis jau išspausdintas, belieka palinkėti vertėjui neatidėliojant tapti rašto aiškintoju – mufasiru ir kuo skubiau pasirūpinti išsamiais paaiškinimais ir komentarais, kad skaitytojai nesusidarytų klaidingo įspūdžio tiek apie islamo šventraštį (o per jį netiesiogiai ir apie musulmonų kultūras), tiek apie vertėjo nuoširdumą ir gebėjimą iki galo atlikti tokį sunkų ar net rizikingą darbą.