Kol tave rasiu

Paskaičius šį storiausią iš visų mano matytų romanų, suvokiau, kuo gausiai reklamuojamas prozininkas šaltai ir sąmoningai vilioja publiką. Ogi populiariomis, sentimentalumą ir smalsumą žadinančiomis temomis: tai – vaikystė, tėvo archetipas, kelionių aprašymai, nekaltybės praradimas ir įvairiausi slapti seksualiniai nuotykiai. Pastarųjų romane tiek daug, kad perskaičius pusę knygos, tiesiog atsibosta.

Daugiau nei 900 puslapių romano vertimo netobulumai kliūna jau iš pat pradžių. Matyt, vertėja buvo skubinama suspėti iki Knygų mugės. Bet ir pati autoriaus kalba – gana primityvi, abstrakti ir neišvaizdi. Ji kupina tik britų kultūros atstovams suprantamų realijų: išnašos, jei jų ir yra, mažai ką paaiškina. Jau nekalbant apie prastą sintaksę ir žodžių tvarką, kuo toliau, tuo labiau „anglėjančias“.

Siužetas gal ir neįprastas: tatuiruočių meistrė su mažamečiu sūnumi keliauja po Šiaurės Europos šalis, ieškodama pasprukusio vaiko tėvo ir užsidirbdama pragyvenimui iš tatuiruočių. Tačiau ir veikėjai, ir kelionės, ir emocijos aprašyti labai paviršutiniškai, standartinėmis, lėkštomis frazėmis. Visi jų aplankyti miestai, kaip ir sutinkami žmonės, vienodi ar beveidžiai. Nepaaiškinta nei tatuiruotojos motyvacija ieškoti vyro (kuris apibūdinamas tik kaip bažnyčios vargonininkas mergišius), nei neįtikėtina žmonių simpatija jo šeimai. Viskas einasi kaip per sviestą, berniukas visus stebina sugebėjimais tatuiruoti būdamas ketverių(!), o sulaukęs aštuonerių – vilioja moteris. Ir čia prasideda: mokykloje vaikai žaidžia seksualinius žaidimus, jam atsiduoda ir auklė, ir visos sutiktos merginos, mama pasirodo esanti lesbietė, internate tenka bendrauti su berniukais, linkusiais į kraujomaišą ar homoseksualumą... Visa tai pasakojama ilgai, nuobodžiai, nesigilinant nei į charakterius, nei į žmonių santykius, nei į aplinką, sausai vardijant faktus ir „kramtant“ vis tuos pačius klausimus: koks berniukas panašus į tėvą, koks gabus, ar tik nenueis tėvo keliu... O pats vaikelis lieka tarsi nuošalyje, toks nekaltas ir naivus, kad kartais atrodo kaip nieko nejaučiantis ir nesuprantantis idiotas.

Ir dar drįstama tvirtinti, kad šiuolaikinėje lietuvių literatūroje per daug nešvankybių! Šis E. Malūko „plunksnos brolis“ sėkmingai jomis prekiauja visame pasaulyje, nors nepasakyčiau, kad gerai rašo. Tiesiog gerai žino, ant ko „kimba“ publika.