Knyga be pavadinimo

Norėčiau pradėti nuo klausimo: ar jūs patys esate parašę knygą? Gal slepiate savo rašliavą USB atmintukėje ar stalčiuje? Galbūt jūs net kreipėtės į leidėjus ir redaktorius dėl savo knygos išleidimo? Kartais atsitinka taip, kad sunku rasti gerą agentūrą ar leidėją ir dažnai tai būna labai varginantis darbas. Leidėjai būtinai paklaus, kokio žanro yra jūsų kūrinys, nes tik tai jie ir mėgsta, bet ką daryti, jei rankraštis netelpa į jokius rėmus?

Daugelis nusako kiek skyrių, kiek puslapių ar netgi kiek žodžių turi turėti kūrinys. Ir tai gali labai paveikti pačio kūrinio rašymą - dažniau neigiama prasme. Kas atsitinka, jei visi skyriai, jūsų manymu, yra svarbūs, reikalingi, kad būtų suprantama esmė, bet leidėjui atrodo kitaip? Ar tai nėra autoriaus spaudimas? Ir ką tu darysi? Aišku, kad bandysi viską pataisyti taip, kad knyga patiktų leidėjams.

Yra ir kitas būdas. Tik jis kiek rizikingas ir vargu ar išlošite labai daug pinigų. Tas kelias yra savarankiška leidyba. Taip, sunku būtų išvardinti knygas, kurios kažko pasiekė tokiu būdu, bet viena iš jų yra „Knyga be pavadinimo“.

Ši knyga iš pradžių buvo pristatyta dalimis internete, bet galiausiai ją atrado Michaelis O‘Mara ir patalpino savo tinklapyje. Tai puikus pavyzdys to, ką galima pasiekti savo darbu, jei tik pasitiki savimi ir nebijai kritikos. „Knyga be pavadinimo“ yra lengvai skaitoma, neturinti jokiu rėmų ir puikiai atitinkanti mano reikalavimus, nes nuo jos tikrai neskauda galvos ir ji nesujaukia minčių paversdama jas koše.

Pasakojimas vyksta išgalvotame Santa Montega mieste, kuris yra pilnas piktadarių, žudikų, vampyrų (visai ne Stephenie Meyer stiliuje) ir visų kitų gyvenimo atstumtų mažumų. Jūs tikrai apsidžiaugsite tuo, kad nesate šio miestelio gyventojas. Tiesa sakant, jūs suprasite, kur yra tas miestas, kuriame visi jaučiausi didvyriais ar super herojais.

Knyga pilna visokiausių veikėjų: beviltiškų „blogiukų“, plikų triukšmadarių, viršvalandžius dirbančių policijos pareigūnų, pavojingų vyrukų, kurie kesinsis nužudyti tave vien už tai, kad pažiūrėjai jo pusėn. Beje, jie jums patiks labiau nei Bruce Lee, Chuck Noris ar kiti.

„Knyga be pavadinimo“ skiriasi nuo kitų tuo, kad nebando apsimesti, o pateikia, nors ir blogą, bet savo veidą, nenuslėpdama nieko. Ji pilna abstrakčių motyvų ir ją galima skaityti šimtus kartų, nes kaskart įsiskaitęs tarp eilučių atrandi kažką naujo ir dar labiau žavinčio. Įspėjamasis žodis: jei jus piktina nešvankybės, geriau neimkite šios knygos į rankas. Iš kiek mažiau nei keturių šimtų puslapių keiksmažodžiai sudaro apie šimtą.

Skaitant šią knygą laikas praeina labai greitai, bet maloniai, kadangi kūrinys labai lengvai skaitomas ir jame galima įžvelgti tikrovės. Jei norite paskaityti tai, kas šiek tiek skiriasi nuo to, ką iki šiol laikėte rankose, tikrai turėtumėte pasiimti šią knygą. Skaitymo malonumą aš jums garantuoju. Vertinu keturiais iš penkių balų.