
Vytautas V. Landsbergis gimė 1962 metais. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1987 m. išvyko į Tbilisį studijuoti kino režisūros Š. Rustavelio teatro institute. Vėliau stažavosi Niujorke, Jono Meko filmų antologijos archyve, jaunųjų Europos teatro režisierių kursuose Anglijoje.
Vieniems jis geriau žinomas kaip filmų kūrėjas („Tėvas“, „Koncertas“, „Švendubrės šamanas“, „Penkios novelės apie Stasį“, „Pragaras“, „Jono Meko antologija“, „Niujorkas – mano šuo“, „Verdenė“, „Iš niekur, į niekur“, „Jonukas ir Grytutė“ ir kt.), kitiems – kaip spektaklių kūrėjas, dar kitiems – poetas (eilėraščių knygos „Pasakojimai apie namus“, „Pasakos nepasakos“, „Tik sapnininkas“, „Lunatikų dainos“), ketvirtiems – dainų autorius ir atlikėjas (albumai „Kaimiečių mantros“, „Žiauriai gražūs romansai“, „Aš visai nežinau kodėl“).
Tačiau geriausiai, matyt, jis žinomas kaip šmaikščių, nuotaikingų pasakų kūrėjas („Rudnosiuko istorijos“, „Angelų pasakos“, „Arklio Dominyko meilė“, „Pelytė Zita“, „Obuolių pasakos“). Ne taip seniai, visos šios pasakos buvo išleistos ir kaip kompaktinės plokštelės, kuriose pats autorius ar žinomi Lietuvoje aktoriai skaito tekstus bei dainuoja dainas šių pasakų motyvais.
Vytauto V. Landsbergio pasakų knygos yra puikiai iliustruotos žinomų Lietuvos dailininkų – Sigutės Ach („Arklio Dominyko meilė“, „Pelytė Zita“), Mariaus Jonučio („Rudnosiuko istorijos“, Obuolių pasakos“), o šių metų pradžioje pasirodė net kelios knygos sukurtos drauge su dailininku Kęstučiu Kasparavičiumi.
„Kiaušinių pasakos“ – eiliuota pasaka, kur ankstyvą Velykų rytą prie margučiais nukrauto stalo atsisėdusi Rudnosiukų šeimynėlė „patiria“ daug linksmų nuotykių papasakotų tų pačių margučių. Dešimt kiaušinių gelbėdami savo kailį, tiksliau, lukštą, paeiliui pasakoja nuotaikingas istorijas apie vištų ir krokodilo gyvenimą viename tvarte, stručio kelionę į Lietuvą paragauti baravykų, tvartą kaip tvirtovę, kiaušinių sporto varžybas bei grybavimus, kelionę laivu į Afriką ir kitas. Tačiau jiems taip besekant pasakas prasideda Velykos, o per Velykas, kaip žinia, margučių neklausoma, jie valgomi...