Kenigsbruko gatvė ir aš

Mūsų skaitytojams Erichas Kestneris (1899-1974) pirmiausia yra žinomas kaip populiarių knygų vaikams („Emilis įr sekliai“, „Gegužės 35-oji“, „Dvynukės“, „Mažas žmogeliukas“) autorius.

Tarptautinį pripažinimą rašytojui kaip tik ir pelnė šie kūriniai. Tačiau E. Kestneris buvo ir poetas, romanistas, dramaturgas, publicistas, kultūros veikėjas. „Kaip iš tokio žanrų ir pažiūrų margumyno surišti skoningą puokštę?“ - su savitu humoru klausia rašytojas savo straipsnyje „Kestneris apie Kestnerį“. Šią įvairovę lėmė nuostabus menininko talentas. Tačiau rašytojo asmenybei ir visai jo kūrybai yra būdingas idėjinių ir etinių pažiūrų nuoseklumas bei aiški demokratinė pozicija.

Kūrybinį kelią E. Kestneris pradėjo 1928 m., paskelbęs eilėraščių rinkinius „Širdis ant juosmens“ ir „Triukšmas veidrodyje“. Jaunasis poetas greitai atkreipė literatūros kritikų ir skaitytojų dėmesį ir tapo vienu populiariausių trečiojo dešimtmečio pabaigos ir ketvirtojo dešimtmečio pradžios vokiečių lyrikų. Svarbiausia to meto meno ir literatūros kryptis buvo „naujasis dalykiškumas“. Tai buvo savotiška reakcija į patetišką, egzaltuotą ekspresionistų meną, jų abstrakčius socialinius idealus. „Naujojo dalykiškumo“ sąjūdžio atstovai skelbė meno racionalumo, utilitarizmo principus.

Pagrindinė E. Kestnerio poezijos tema -Veimaro respublikos gyvenimo ir politikos kritika. Jos intonacija - dažniausiai satyrinė. Poetas išjuokė miesčioniškumą, nacionalizmą, militarizmą. Šitoks pasaulėvaizdis atsispindėjo ir tuo metu parašytuose jo prozos kūriniuose, tarp kurių reikšmingiausią vietą užima romanas „Fa-bianas. Vieno moralisto istorija“ (1931). Veiksmo vieta - trečiojo dešimtmečio Berlynas. Jis pavaizduotas kaip amoralumo, politinio fanatizmo, įvairiausių socialinių ydų liūnas. Šiai aplinkai priešpriešinamas herojus Fabianas, tikintis protu, siekiantis išsaugoti žmogiškas vertybes, tačiau pasmerktas žūti. E. Kestneris surado prieglobstį nuo šios niūrios, beprasmiškos tikrovės. Tai šviesus ir tyras vaikų pasaulis. Vaikai dar nenutolę nuo gėrio; reikia tik išmokyti juos atverti duris į šias valdas. Todėl rašytojas jautė turįs būti vaikų auklėtoju, mokytoju, padedančiu jiems suvokti skirtumą tarp gėrio ir blogio, protingumo ir kvailybės.

Užėmus valdžią Hitleriui, E. Kestneris, priešingai negu šimtai vokiečių rašytojų, neemigravo iš gimtinės, tikėdamasis šitaip stipriau išreikšti savo protestą prieš fašistinį terorą. Kartu su kitų pažangių autorių knygomis 1933 m. nacistai viešai sudegino ir E. Kestnerio kūrinius. Taip jis tapo „vidinės emigracijos“ rašytoju, gyveno visiškai izoliuotas. Savo knygas spausdino užsienyje, daugiausia Šveicarijoje. Tuo laikotarpiu jis rašė kūrinėlius vaikams ir lyrinius eilėraščius („Emilis ir trys dvyniai“, „Daktaro Ericho Kestnerio lyriška namų vaistinėlė“).

Po karo E. Kestneris gyveno Miunchene, bendradarbiavo spaudoje, leido vaikišką žurnalą „Pingvinas“, 1952-1956 m. vadovavo Vakarų Vokietijos PEN centrui. Jo kūrybai ir toliau liko būdingas politinis kryptingumas, satyrinis aštrumas, etinis patosas. Rašytojas teigė, jog literatūra turi auklėti žmogų, padėti jam atgauti tas dvasines vertybes, kurias sunaikino fašistinė ideologija.

Tokios buvo ir jo naujos knygos vaikams, ypač apysaka „Kenigsbruko gatvė ir aš“, parašyta 1957 m. Žymus vokiečių rašytojas, E. Kestnerio draugas ir bendraamžis Hermanas Kestenas, ją pavadino geriausiu Kestnerio prozos kūriniu. Nors dauguma jo knygų yra autobiografinės, šioje jis tiesiogiai pasakoja savo vaikystės prisiminimus. Atgyja Vilhelmo laikų Vokietijos kasdienybė, smulkiųjų biurgerių, pirklių ir amatininkų pasaulis, pasakotojo vaikystės gimtojo miesto - Drezdeno vaizdai. Su didele meile rašytojas kuria savo tėvų, ypač motinos, paveikslą, realistiškai parodo kaip formavosi būsimojo literatūros kūrėjo asmenybė. Vaikystės prisiminimai labai lyriški, poetiškai šviesūs, pasakojimas lengvas, elegantiškas. Autorius atranda daugybę subtilių spalvų ir niuansų, taiklių psichologinių štrichų, padedančių skaitytojams įsijausti į nuostabų vaikystės pasaulį. Didžiausia vertybė - vaikystė, nesvarbu, ar ji linksma, ar liūdna, teigia E. Kestneris. Knygos pabaigoje aprašomas prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. „Pasaulinis karas prasidėjo, ir mano vaikystė baigėsi“. Tai turi ir paslėptą prasmę: karas sugriauna tai, kas brangiausia žmogui.

Erichas Kestneris tiki švietimo, humanizmo galia. Šias idėjas jis propaguoja savo kūriniuose, kuriuos mielai skaito ir suaugusieji, ir vaikai.