Kelias

Retas atvejis, kai perskaitai ką nors niūresnio nei lietuvių prozininko P. Venclovos kūryba. Tačiau čia nebus nė užuominos į dvasines kančias – viskas pavaizduota tik materialiu, fiziologiniu lygmeniu ir sudaro dar tamsesnį, beviltiškesnį vaizdą, už kurio neslypi jokios gelmės. Todėl darosi dar liūdniau ir kraupiau. Pasaulį po visuotinės katastrofos jau mėgino pavaizduoti nemažai autorių, tačiau, skirtingai nuo jų, šiam amerikiečių prozininkui nekyla jokios užuojautos žuvusiesiems: anot jo, žmogus žmogui vilkas net ekstremaliausiose situacijose. Tuo įsitikina vieninteliai išgyvenę geri žmonės – vyras ir jo mažametis sūnus, kurie keliauja per nusiaubtą šalies teritoriją į pietus, vedami gana abstraktaus tikslo: nešti ugnį.

Gerai įsižiūrėjus į tekstą, galima pastebėti mito apie gerąjį tėvą atspindžių. Tėvas išlieka doras, griežtas, bet teisingas – net susidūręs su niekšais, kurie vagia paskutinę judviejų mantą, grasina ginklais, reikalauja medicininės pagalbos ar kitokio dėmesio. Žmonės yra pavojingi ir kvaili padarai, o tėvas – vienintelis, kuriuo galima pasitikėti net ištikus nelaimei, – toks turėtų būti romano „moralas“. Ankstesniame romane prozininkas taip pat vaizduoja simbolinę kelionę, kurią ištvėrę idealistiški jaunuoliai turėtų tapti vyrais, bet patyrę tik pažeminimus, baimę ir agresiją pasuka atgal. Šioje knygoje aprašoma savotiška vaiko iniciacija į žiaurų ir pavojų kupiną suaugusiųjų pasaulį. Metaforiškai tariant, pasaulis net ir be žmonių –­ tai džiunglės, pilnos šalto lietaus, nuodingų augalų ir slaptų nežinia kieno parengtų pasalų. Tėvas negailestingas ir rūstus net tada, kai vaikas maldauja grįžti ir padėti kitiems ar kai prisimena mamą, palikusią šeimą prieš pat katastrofą. Didelis vyras moko mažąjį ištvermės ir šaltakraujiškumo tipiškomis kaubojaus frazėmis: „Nedera taip kalbėti. – Aš negaliu susilaikyti. – Žinau. Bet privalai“ (p. 46), „Taip elgiasi šaunūs vyrukai. Jie nesiliauja mėginę. Jie nepasiduoda“ (p. 107). Berniukas dažniausiai atsako lakoniškai ir klusniai: „Gerai.“ Vadovaujantis tokio negailestingo, vyriško požiūrio logika, geriau nusišauti, negu susidėti su svetimais, kurie, žinoma, visi iki vieno nedorėliai. Tačiau berniukas lieka gyventi su žmonėmis, kai gerasis tėvas jį palieka, bejėgis nugalėti savo kūno ligą. Perskaičius romaną, viena vertus, džiaugiesi, kad esi gyvas, kita vertus, kuriam laikui „užsikreti“ mizantropija ir nihilizmu.