Iki švytėjimo: Kazimiero Vasiliausko laiškai Zitai Žemaitytei, 1950-1972

Knygoje spausdinami plačiai žinomo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (1922–2001) jaunystės metų laiškai Zitai Žemaitytei, vėliau tapusiai menotyrininke. Vyrauja lageriuose ir tremtyje parašyti laiškai. Juose atsiskleidžia dviejų jaunų kūrybingų žmonių nuostabi draugystė, tapusi postūmiu laiškų rašytojui labai daug pasakyti apie save, pasaulį, tikėjimą, literatūrą, kunigo paskirtį. Tai meilės laiškai pačia šviesiausia prasme.

Kazimierui Vasiliauskui, jau iškiliam dvasininkui, monsinjorui, artimas žmogus Viktorija Daujotytė ir šiandien prisimena pagarbius, nors valiūkiška šypsenėle apgobtus jo žodžius apie Zitą Žemaitytę: „Štai ta mergaitė, kuri rašė man laiškus, siuntė knygas ir lašinius...“

Šios pasigėrėtinos draugystės – dviejų jaunų, kūrybingų, intelektualių žmonių susirašinėjimo – vaisiai puikiai ištvėrė atšiauraus laiko išbandymus. Ir galiausiai tapo šia nuostabiąja laiškų – pirmiausia, žinoma, MEILĖS LAIŠKŲ aukščiausia šių žodžių prasme – knyga. Kai kur, mano akimis, jie beveik pasiekia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laiškų Sofijai gelmę ir įtaigą.

Onė Baliukonė