Kazbekija — jo kapas nežinomas

Nedidelis romanas labai primena pernai tos pačios leidyklos išleistą T. Kavaliausko knygutę „Atsisveikinimas“. Aname buvo kalbama apie sunkų Lietuvos piliečio atsisveikinimą su sovietiniu mentalitetu. Šiame taip pat pasakojama apie Sovietų Lietuvos pilietį, tik šalis užmaskuota kaip nežinia kur esanti, nežinia kokiomis istorinėmis aplinkybėmis atsiradusi Kazbekija. Ji aprašyta gana abstrakčiai: net pagrindinis veikėjas nevadinamas vardu, visa jo aplinka – gana alegoriška, kad galėtum nesunkiai atpažinti standartinio totalitarinės respublikų sąjungos gyventojo buitį ir kasdienybę. Jis dirba kūriku, gyvena bendrabutyje, laisvalaikiu vaikštinėja į aludes, slapčia rašo laiškus į Vakarus pabėgusiam broliui. Netgi, sakyčiau, stereotipinis vaizdas – jei ši knyga būtų išversta į užsienio kalbas, tai užsienio skaitytojai kaipmat susivoktų, kad sovietmečiu visi be išimties Lietuvos (ir kitų respublikų) piliečiai gyveno lygiai taip pat, kaip ir romano veikėjai.
Prisimenantieji sovietinius laikus, be abejo, žino, kad ne viskas buvo taip paprasta, ne visur viešpatavo tokie niūrūs, visus neigiamus žmogaus bruožus išryškinantys vaizdai. Kad jei sumanytum papasakoti tikrąją režimo suluošinto žmogaus istoriją, prireiktų kur kas daugiau puslapių, kur kas labiau išplėtotų pasakojimo aplinkybių. Šiame romane viskas pavaizduota schemiškai, apibendrintai, abstrakčiai (beje, tai būdinga ir minėtam T. Kavaliausko romanui). Autoriui daug svarbiau tai, kas vyko, negu tai, kaip tai vyko. Jo veikėjas, rodos, vieną kartą mielai pasidavė įtikinamas, jog nėra protingas, tad vadovaujasi kitų nuomonėmis, idėjomis ir paskatomis. Svarbiausias romano klausimas, suformuluotas ant knygos nugarėlės – „Ar įmanoma išsaugoti asmenybę totalitarinėje visuomenėje?“. Tačiau skaitydama vis labiau ėmiau abejoti, ar tos asmenybės čia apskritai būta. Visi veikėjai – pilki žmogeliai, beveik neturintys išskirtinių bruožų, nuobodžiai ir paklusniai velka gyvenimo jungą. Ar kitokioje santvarkoje jie būtų kitokie? Ar kitokiomis aplinkybėmis veikėjas būtų įsitikinęs, pavyzdžiui, kad pasauliui turi vadovauti vyrai? Ar kalbėtų tokiomis „originaliomis“ frazėmis kaip „Manau, kad jokie profesoriai nepaaiškins žmogaus gyvenimo“ (p. 22), „Žmogus be tikėjimo yra iškamša, mokanti tik vaikščioti ir kalbėti“ (p. 67) ir t. t.? Iš trijų požiūrio taškų papasakota istorija verčia susimąstyti, kad visi sureikšminame skirtingus dalykus ir vienos tiesos niekada nebuvo ir nėra. Kaip nėra pasaulyje nei absoliutaus blogio, nei absoliutaus gėrio.