Kazašas

Žinomo poeto, Nacionalinės premijos laureato, pirmasis romanas. Jame susipina tikrovė, sapnai, fikcijos. Knygos kompozicija - tartum dvigubas apskritimas. Viduryje - pagrindinio veikėjo Izidoriaus, buvusio verslininko, netikėtai susidomėjusio tapymu, gyvenimas ir beprotystė.

Antrasis, išorinis ratas naujai interpretuoja Marijos Magdalietės motyvą: prostitutės širdis - vienintelė širdis, neapleidžianti besikamuojančio žmogaus netgi tada, kai jo smegenis iki galo išdegina „juodoji ugnis“.

Atsivertusieji D. Kajoko romaną „Kazašas“ pasijus keistokai – tartum klajokliai plačiame fantazijos pasaulyje. Toks įspūdis, lyg skaitytum daug knygų išsyk – Bibliją, M. Pavičiaus „Chazarų žodyną“, M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, H. Hesse'es „Stepių vilką“, J. Potockio „Rankraštį, rastą Saragosoje“ ar netgi L. Carroll „Alisą stebuklų šalyje", bet kartu tai ir savitas, unikalus, labai kajokiškas siužetas, kurio nesupainiosi su jokio kito autoriaus rašymu, pirmiausiai - dėl stiliaus, nugludinto nelyginant perlamutras.


D. Kajokas – prigimtinis humanistas, tad jo romane, net pačiuose drastiškiausiuose puslapiuose, nerasime nei nemotyvuoto skaitytojo šiurpinimo, ko nestinga šiuolaikinėje literatūroje, nei paniekos herojaus gyvenimo būdui. D. Kajokas – Rytų filosofijos žinovas, meilės filosofas, jam net ir žmogaus nuopuolyje svarbu įžiūrėti motyvacines slinktis, kurios žadina supratimą, atjautą, toleranciją. Izidorius, karštligiškai ieškantis blogio šaknų, bandantis studijuoti naikintojų padermę, kuriai suteikta metaforinė galia paspausti „delete“ kompiuterio klaviatūroje ir „ištrinti" žmogų, turi ne vien tamsiąją, bet ir šviesiąją idėe fixe: jam labai svarbu nutapyti gelsvą raugerškio žiedą, vienui vienužį žiedelį, kurio nėra jo dvasios vedlio Vano Fo paveiksle.

Violeta Šoblinskaitė