Kauno jaunieji

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus iniciatyva, savivaldybei parėmus, o Petrui Venclovui atrinkus, išleista antroji Kauno jaunųjų almanacho knyga. Šį kartą tai 17 autorių prozos tekstai, džiuginantyts ir spalvinantys knygą žanrų įvairove. Tai – novelės, esė, pasakos, dienoraščio ištraukos, apysaka. Skirtingi tekstai – skirtingas ir autorių amžius: jauniausiajai – 15, vyriausiajam – daugiau kaip 30 metų. Tačiau būtent ši įvairovė geriausiai ir nubraižo jaunųjų pasaulio prozos žemėlapį.

Živilės Bakaitytės apsakyme „Pasinerti į didžiausią svajonę“ intymiu kalbėjimu skleidžiasi dvi istorijos: jaunosios pasakotojos meilės paieškos ir jos mamos gyvenimo kelias, tarsi iš anksto parodantis ir dukros lemtį.

Į almanachą telpa ir pluoštelis Marijos Djačenko trumpučių novelių. Autorė sako, kad jai jauku tarp vidutinybių. Gal todėl ir apie jos noveles galima pasakyti – „vidutiniškos“, tačiau, nepaisant to, šiltos ir nuoširdžios.

Mindaugas Grigaitis kuria misteriją „Keturi žingsniai nuo tobulybės“ ir, jo paties žodžiais, yra postmodernistinis romantikas, ieškantis klasikinės amžinybės rožių.

Realybė ir siurrealybė persipina Ramūno Jaro novelėse ir viena kitą puikiai papildo. Ilgame Igno Kalpoko apsakyme „Sumaištis“ pagrindinis veikėjas paauglys Dainius klaidžioja savo baimių ir prisiminimų labirintuose. Apsakymo pabaiga gal ir nėra netikėta, tačiau žavi fragmentiškos jungtys, pasikartojantys motyvai. Tomas Kavaliauskas savo kūriniu kviečia skaitytoją į interaktyvų žaidimą, kai „svarbiausia – aktyvus dalyvavimas skaitant, o ne konkretus galutinis rezultatas“. Ieva Elvyra Kazakevičiūtė kuria parabolę „Mergaitės kelionė“, šiek tiek primenančią Mažojo princo istoriją.

Ingos Kvedaravičiūtės proza grįsta asmenine patirtimi. Tai – dokumentuojančio dienoraščio žanras, supintas su išmone.

Austėjos Masiokaitės „Kalėdinėje pasakoje“ suknele pasipuošęs angelas lanko vienišą mergaitę ir sukuria jai šventę. Tradicinė istorija, tačiau ją taip šilta skaityti per Kalėdas.

Audriaus Mickos novelė „Neužkaskime į žemę šventumo“, nutolusi nuo postmodernistinio teksto vingrybių, ir tematika, ir raiška lieka ištikima tradicijai. Rasa Marija Mitė kuria miniatiūras. Jose žymę paliko K. Gibrano ir B. Ferero tekstai. Tačiau skleidžiasi ir saviti ieškojimai, pripildyti moteriškos šilumos. Vienintelis Jaunius Petraitis išdrįsta parašyti apysaką, pavadintą „Tesco“. Iš tiesų tai yra septyniolikmečio vasaros patirčių Londone dienoraštis, ekspresyviai fiksuojantis realybę. Net nežinia kodėl, bet pradėjus skaityti, atsitraukti sunku. Sauliaus Rimkaus apsakymas, pasakojantis apie vieną Petrašiūnų kapinių sargo dieną, žavi polifoniniu balsų skambėjimu. Pauliaus Šmakotinas mėgina originaliai kalbėti apie meilę, bet jo kūrinių pasakotojas pernelyg paskendęs tame jausme. Nepavyksta atsiriboti, ir originalumas dingsta. Asta Tamulevičiūtė penkiose trumputėse novelėse ieško gyvenimo ir mirties prasmės. Amžinos temos, tačiau banalumo išvengta. Jauniausios almanacho autorės Karinos Taruškaitės kūrybos esmė telpa viename novelės sakinyje: „Vakare mirė vyriškai ir lietuviškai – pasikorė“. Knyga baigiama intertekstualiais, daugybės aliuzijų prisodrintais Rimanto Viedrynaičio tekstais.