Kas nuostabu ir išmintinga

Autorius skyrė romaną savo mylimiems šunims. Tai jau daug ką pasako apie pagarsėjusią anglų meilę gyvūnams, tapusią tokia pat literatūrine legenda, kaip ir įžymioji lietuvio meilė miškui. Pasakotojas trokšta vienu šūviu nušauti du zuikius: gauti prestižinį lakūno laipsnį ir pasitarnauti savo apylinkės gyventojams, padoriems, paprastiems ūkininkams, gydydamas jų galvijus ar namiškių numylėtinius. Todėl kiekvienas (akivaizdžiai per storos) knygos skyrius prasideda taip pat: karinių pratybų išsekintas, nuo šiurkščiai bukų įsakymų pavargęs jaunuolis skubiai iškviečiamas į kaimą padėti šeimininkui susitvarkyti su gyvūnu. Padėti apsiveršiuoti karvei, pagydyti arklio kanopą, išpjauti auglį mylimam šuniui, atgaivinti peršertą katinėlį… Atrodo, tik gyvūnai ir galvijai šiame pasakojime turi ryškius charakterius, o žmonės visi iki vieno yra padorūs ir malonūs, visi juos myli. Tai tarsi savotiškas visuotinis apsėdimas, nes žmogui galima šaukti ant žmogaus, pagailėti jam pinigų, užsispyrus ginčytis dėl akivaizdžių dalykų, bet dėl savo augintinio apsiašaroja net storžieviai ūkininkai, kuriems į galvą neateitų, kad šuo gali gyventi lauke, būdoj, o kiaulę galima paskersti ir suvalgyti.

Veikėjas nori vienu metu ir atrodyti šaunus vyrukas, galų gale pripratęs prie kareivinių režimo, ir nešti naudą taikiems gyventojams. Nuolat keikia sunkią veterinaro dalią, bet vos pašauktas mobiliuoju telefonu lipa į automobilį ir važiuoja padėti mažesniems žmonių broliams. Tiesa, reikėtų paminėti, kad veiksmas vyksta apie XX a. vidurį, tad pasakotojo aprašoma Jungtinė Karalystė gal kiek skiriasi nuo šiuolaikinės, kur žemės ūkis labiau modernizuotas, o mažų miestelių gyventojai dėl užplūdusios emigrantų bangos gal ir nebėra tokie rafinuotai jautrūs. Vis dėlto knyga padeda susidaryti JK žemės ūkyje besidarbuojančiųjų kasdienybę, gauti nemažai profesionalios informacijos apie gyvūnų anatomiją ir įpročius, iš arčiau pamatyti vietos tradicijas ir įsitikinimus. Beje, galima rasti ir nemažai lietuvių ūkininkams būdingų bruožų. Gal tik per ilgi mandagūs dialogai galėtų būti perpus trumpesni, ir puritoniški eufemizmai kartais sukelia šypseną, bet apskritai tekstas turėtų patikti gyvūnų mėgėjams (kurių pastaruoju metu tampa net daugiau nei žmonių mylėtojų, bet apie tai dar bus parašyta).