Kas nebus pralaimėta

Sėdusi rašyti Vytauto Kazielos poezijos rinktinės „Kas nebus pralaimėta“ (Utena, ,,Kintava“, 2005) recenziją, apie autorių žinojau nedaug, tačiau vilties teikė tai, kad tarp mūsų nemažai bendra: mudviejų vardo ir pavardės inicialai – V. K. sutampa, abu esame iš Rytų Aukštaitijos, o mūsų gimtųjų miestų pavadinimai prasideda ta pačia U raide (V. Kazielos – Utena, mano – Ukmergė).

Taip pat abu kalbame Rytų Aukštaičių tarme, tik Vytautas priklauso uteniškiams, o aš – širvintiškiams. Kaip žinia, aukštaitis aukštaitį supranta, tad galiu drąsiai nerti į giliuosius knygos vandenis. „Kas nebus pralaimėta“ – dešimtoji V. Kazielos knyga, o dešimt yra išbaigtumo, tobulumo ir dermės skaičius: Dešimt Dievo įsakymų, slaptųjų Dievo vardų ir rankos pirštų, lenktų į kitus arba į save... Dešimtas visada yra ypatingas ir kitoks. Knygos kitoniškumas tas, kad visa ji yra žalia: žalios Koscso Laszlo iliustracijos viršelyje ir knygoje, žalias V. Kaziela nuotraukoje, visoje knygoje bėginėjančios žalios raidės... Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad spaustuvėje pritrūko juodų dažų, todėl visa knyga atspausdinta žaliai. Lyg netyčia. Tačiau perskaitęs šią poezijos rinktinę supranti – žaliuoja, oi, kaip žaliuoja. Vilties ir gamtos šioje knygoje – nors vežimu vežk.

Vos tik perskaičius kelis žalius eilėraščius, nuo knygos atsitraukti nesugebėjau. V. Kaziela rusoistiškai grįžta į gamtą ir neoromantiškai ieško joje prasmės, gyvybės ir pilnatvės. Kiekvienas eilėraštis – sielos virptelėjimas, tvyksnis, nauja atvertis. Griebiamasi žmogaus ir gamtos paralelės, nesubanalėjama, nepraskystama, o jaučiama subtiliai, švelniai, jautriai ir kartais ne vyriškai. Žvilgsnis į gamtą tyras tarsi vaiko, kuris mato avelę lietuje įmirkusią lyg debesėlį kokį („Tai dargana“), kareivį ir verkiantį varliuką, mažą ir keistą švelnų gniužuliuką išsprogusiomis akimis – lauko pelę, baugščiąsias miego avytes, žvaigždę kertantį dobilą („Noras pamiršti“), įsikibusį į gluosnio šakas virš upės besisupantį rūką („Valtyje“), žuvėdrą, lėtai nusklendžiančią tarsi popieriaus skiautė („tyliai ramiai žiūrėti“), vaiką, nuo kalvos vedantį vilko šešėlį (,,Grįžčiau atgal, gal namo“). Vaikas sielos žvilgsniu fiksuoja, kaip „kažkas iš lėto užgesina dangų / ir nutrina paukščius“ („Dabar ir niekad“), kaip „katės žingsniu įsėlina vienatvė / ir laka mėnesienos pieną“ („vaidink ką nori ką gali“), kaip tuščios valtys lėtai nuplaukia į melsvą sutemą („ar tu regi kaip tuščios valtys“), kaip kelio rankšluostį išlygina mama („neįvyko nieko“), kaip ant apšepusio skruosto nutūpia drugelis („bet vėliavą skauda“), mėnuo įstringa aky („tai ir yra naktis“), obuoliu krenta vasara, ištryška mažom sėklytėm, o lietaus gyvačiukė nubėga per stiklą („vasara krito obuoliu“). Tyrą, vaikišką ir kartu skaudų žiūrėjimą į pasaulį atskleidžia ir dažnos liaudies dainų perifrazės, fikcijos ir realybės suliejimas į vientisą būvį („Iš motinos dainų“), pranašiški liaudies ženklai: juodas varnas, žydintis ant sausos šakos, juodas raitelis („Aš nemiriau, bet sieloj nebėra giedros“), Eglės žalčių karalienės marškiniai nubalinti rasos ar ašaros, kuri ilgai nedžiūsta („Saulėlydis“).

Skaudumas V. Kazielos knygoje kyla iš nesibaigiančio vienatvės, susvetimėjimo jausmo. Žmogus egzistencialistiškai yra vienas ir vienišas, nes „gelias į kaulus vienatvė“ („Taip dega namai“), girdi balsą, o veidą užstoja rūkas („Pelenais pabarstydavo galvą“), nes „rankos nemoka paguosti labiau nei atstumti“ (,,Rankos nemoka paguosti labiau nei atstumti“), nes liūdnų akių pavargęs vaikas nebeatmena, ar mes gyvenam („Dabar ir niekad“), nes mūsų niekas nelaukia, užanka mūsų akys, o rankos neturi į ką atsiremti („Ištylėti kaip gaisrą, kaip rudenį“), nes nuo vienatvės bėgantieji randa tik didesnę nei mirtis vienatvę („Žvaigždžių kapinės“). Vienatvė jaučiama net tada, kai mylima. Mylima giliai, skaudžiai, karštai, tačiau meilė nėra tas euforiškas išsigelbėjimas iš kančios, „lieka tuščias tarpas / datų neužrašomas“ („sakei, kad nebeatmeni“), ,,gyvenimas / tavo ir mano / betgi ne mudviejų“ („Vienatvė“), jau nebeieškoma vienas kito, kai skauda („tik sudie ir tiek to“) ir išduodama siekiant likti randu („Kaip raganą“). Kančios trokštama sąmoningai, nes, anot egzistencialistų, tik kenčiantis žmogus yra gyvybingas ir gebantis priešintis, ir tik kančia yra žmogaus sielos turtas ir gyvenimo vertės matas, „laimingas aprauda“ („Taip dega namai“), todėl prašoma: „Tik nesužeiskit gerumu – / Geriau nuvykit nuo namų / Mane kaip bėdą“ („Ir taip nežmoniškai sunku“).

Žmogus V. Kazielos pasaulyje yra vienišas ir kenčiantis, o pats pasaulis laikinas, trapus, dūžtamas, šalia gyvybės dominuoja ryški mirties nuojauta: „smėlis užpusto bėgančio pėdsakus“ (,,Leiskit nuleiskit pergalės vėliavas“), sėda vėstančios dulkės ant rūbų, o į balsą įsimeta rūdys („Vėstančios saulės mėnesiai“), krūtinėje šiaurės liga ir tyliai rūdija venos („Lapkričio šalies peizažai ir portretai“), stangrus mergaitės kūnas kvepia lietumi ir liūdesiu („Atminties žemėlapiuos“), „iš lėto leidžiasi snaigės / Ištirpsim / Ir mes ant delno“ („Nenoriu jau būti“), iš mūsų lieka tik pėdos per sniegą ir debesis („be tikslo bastausi“).

Tokiame kančios, liūdesio, vienatvės, laikinumo pasaulyje norint išlikti, yra dvi išeitys: neoromantiškai transformuotis į gamtą arba kierkegardiškai pasinerti į Dievą, priimti save kaip Dievo dalį. Metamorfozė V. Kazielos knygoje labai svarbi ir dažna: į medį, kai skauda nukirstą ranką ir šaką („Noras pamiršti“), kai „senas sulaukėjęs tėvas / į langą beldžiasi gelsvom žilvičio rankom“ („Atmities žemėlapiuos“). Susitaikius su gamta ir Dievu, atsiranda prasmė gyventi: „gyvastis / nuoga / prieš visą dangų / joks joks Dievo delnas / nepridengia“ („tai“).

V. Kazielos eilėraščiuose šalia rimtumo, laikinumo, trapumo ir graudumo dominuoja ir komiškumas, lengva ironija, sukelianti šypseną ir suteikianti rinkiniui optimizmo. Autorius meta akibrokštą moterims, kurios nusidėvi kaip šlepetės: „velnias sakau / ketveriais metais jaunesnė / ir šitaip išplerus“ („Taip pat meilė“). Pats smagiausias, komiškiausias ir ironiškiausias eilėraštis yra:

žiūriu ir niekaip
negaliu suprasti
tarsi popieriaus gniūžtė
suglamžytas veidas
o ir visa
lyg susikišus į mėsmalę
ir vėl iš tenai ištraukus

kaip ją galėjau mylėti
liko tik akys

Gerai, kad nesu susiraukšlėjus – įsižeisčiau. Ir nuklysčiau nuo recenzijos... Matyt, nuo aukštaitiškų laukų ir knygos žalumo galva apsisuko. Ir sukrėtė žalias V. Kazielos pasaulis, ir pravirkdė, ir prajuokino, vadinasi, gyvensiu.