Kartus vaisius

Pietų Afrikos rašytojo knyga per vienos šeimos likimus atskleidžia, kaip sužalojo žmonių sielas apartheido politika.

Romanas skaudus, šiurpokas, drąsiai erotiškas, o vietomis atvirai satyrinis. Vienos šeimos santykiai taip susiraizgę, kad velnias koją nusilaužtų.

Pietų Afrikos gyvenimo vaizdai, gamtos aprašymai susipynę su žmonėse tūnančiais siaubais.

„Ak, kokie nepakenčiami tuomet mes visi turėjome būti – engiamieji ir engiantieji, juodų veidų ir juodų minčių, nes negalėjome galvoti apie nieką kitą, kaip tik apie savąją kančią, šventąjį skausmą, kurį nešiojomės kaip drąsos ženklą“.

Štai taip rašo autorius, nuo kurio kliūva ne tik vykdžiusiems apartheido politiką, bet ir kovojusiems su ja. Jis nepalaiko nė vienos pusės, o tik konstatuoja.

Beje, galima rasti gana netikėtų paralelių ir su postsovietinės erdvės žmonių gyvenimais. Dažnai taip pat sulaužytais.