Karšuva, 2

Pradėjus kelionę po Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės profesionaliai, įdomiai parengto, netikėtų atradimų kupino (anotacija: netradiciškai išsamaus turinio) žinyno „Karšuva“ antrąją dalį (pirmoji pasirodė 2004 m.), apniko abejonės: gal nereikia recenzijos? Užtektų pakartoti knygos pratarmę, kur jautriai, pagarbiai būsimiems skaitytojams pateikiami svarbiausieji ženklai, be kurių žinynas būtų vien didelė mažų ir didelių žinių sankaupa.

„Užkopęs ant Karšuvos žemės piliakalnių, tarsi regi jų šlaitus tebelyginančius milžinus, o sustojęs senose šventvietėse, rodos, junti teberusenančio apeiginio aukuro dūmų kvapą. Užėjęs į šio krašto (Šilalės – R. K.) bažnyčias, sustingsti jų šimtamečių altorių šviesoje; o pastebėjęs atminimo ženklus pamiškėse sužinai, kiek neišmatuojamai daug kainavo kova dėl Laisvės“ (p. 7).

Atminimo ženklai… Jų stebėtinai apstu kiekviename šios knygos puslapyje. Ir autorių aštrus dėmesys tiems ženklams toks viską apimantis, kad sutrinki suvokęs, jog net laikui nugremžus ar nuglosčius viską, kas pasiduoda nuožmiam gremžimui ar švelniam glostymui (kaip saulės šviesa ar mėnesiena), lieka branduolys, amžinos tikrojo silueto (ne šešėlio) linijos.

Taigi atminimo ženklų apstu kiekviename šios knygos puslapyje. Ir tada kaip pats likimiškiausias proregis perveria mintis: nėra tavo Tėvynės žemėje ir danguje nė vienos pėdos, kurioje ir po ja atsiveriančioje gelmėje neglūdėtų kažkas – mūsų supratimu amžinas, o drauge galintis išnykti per kelias akimirkas, kaip išnyksta nei intelekto, nei sielos atmintimi nepaženklinti praeinantieji.

Kuriame mūsų istorijos vadovėlyje rasite teiginį: karšuviai – ypatingi žemaičiai. Knygos autoriai, išskleisdami karšuvių ypatingumą, paliečia sudėtingą žemaičių etnogenezę, kada išorinių ir giluminių galių vedami (ir verčiami!) į vieną gentį susiglaudė kelių etninių grupių atstovai. Tai jie 1337 m. Šv. Romos imperijos imperatoriaus Liudviko IV Bavariečio privilegijoje, dovanojant Karšuvos žemę Vokiečių ordinui, buvo niekinamai ir smerkiamai įvardyti: netikintys lietuviai, Kristaus kryžiaus priešai.

Štai sėdžiu prie medinės koplytėlės Šarkų kapinėse, medžiuose ošia vėjas, koplytėlės langeliuose striksi saulės zuikučiai, ir šviesotamsos žaisme atrodo, kad už stiklų šventieji sujuda, pažvelgia vienas į kitą ir vėl susikaupia, kad tame žemiškame laike, šuorais lekiant vėjui ir lietui, monotoniškai keičiantis tamsai ir šviesai, pilnatims ir delčioms, mus vis siektų ir siektų didelės tiesos aiškumas: paskutinė, neatšaukiama mirtis paliečia visus tada, kada išnykstame ateinančių ir praeinančių kartų atmintyje.

Knygos autoriai mūsų atmintimi pasitiki, todėl taip dosniai atveria kelis Karšuvos krašto horizontus: praeitį, dabartį, kai kuriais atvejais – ir ateitį. Tekstas, žemėlapiai, fotografijos, svarbesnių objektų (pvz., kapinių) schemos, seni atvirukai, pagal radinius senuose kapinynuose pasigėrėtinai vaizdžiai ir tiksliai atliktos aprėdų rekonstrukcijos, Lietuvos partizanų spaudos faksimilės, netikėti stabtelėjimai prie, regis, vien botanikams svarbių detalių ar etnologams įdomių reiškinių… Kaip pavyzdį norėtųsi atversti 228 puslapį, kur autoriai veda skaitytoją, taip nuoširdžiai dalydamiesi savo atradimais, kad patiki, jog esi begaliniai lauktas ir tau skiriama pasaulio dalis – vienintelė Visatoje.

Atsiverskime žemėlapį (kaip priedas įdėtas knygoje, M 1:75000) – nuo Varsėdžių patraukus Gaidėnų link, netrukus kelią kerta Bremenos upelis, žvelgiant į pietvakarius „atsiveria tarpukalvyje vešintis lapuočių guotas. Nusileidus nuo šlaito ir minkštu durpių takeliu įveikus šlapią apypelkio sąžalyną, teks nustebti, nes dauboje slepiasi tikras gamtos perliukas – Gaidėnų ežeras (…) Jo vanduo bauginančiai rudas, bet švarus (kitaip pajuodėliai lynai čia negyventų). Ežero pakraščiai liula kaip sūpynės, tačiau labai įsilinguoti nevertėtų…“

Vien šis pasakojimas patikimai liudija, kad beveik visi pilkapiai, piliakalniai, upės ir upeliai, medžių guotai ir girios, architektūros paminklai, ežerai ir durpynai, net saulašarė ovalo formos pelkėje apie Gaidėnų ežerą (gražiai blizgantys lapeliai, mažyčiai žiedai ir vabzdžiaėdžio spąstai – lapų liaukiniai lipnūs plaukeliai) buvo pasiekti savom kojom, paliesti savom rankom, apžvelgti dėmesingomis akimis, todėl šimtai detalių (minkštas durpių takelis, šlapias apypelkio sąžalynas, bauginančiai rudas, bet švarus vanduo etc.) kupinos aiškumo, santūrios poetinės intonacijos ir gilaus prieraišumo.

Kalbantis su vienu knygos autorių – istoriku V. Almonaičiu buvo paminėta (be asmeninės patirties, be asmeninių atradimų, įspūdžių, apibendrinimų, suvokimų) ilgą laiką kaupta medžiaga žiniasklaidoje, archyvuose, bibliotekose, privačiose kolekcijose, muziejuose, įvairiose institucijose ir įstaigose. Kaip savo pratarmėje pažymi autoriai, kaupta lapelis po lapelio, aplankas po aplanko, erdvė ir laikas po erdvės ir laiko, kol viskas ėmė virsti, autorių žodžiais tariant, vientisu tekstu.

Jaučiu, kad skaitytojas V. ir J. Almonaičių knygą, skirtą Šilalės krašto istorinei Karšuvos žemei, sutiks ne tik kaip keliautojo žinyną, bet ir kaip šiuolaikišką enciklopediją, kur tiksli tautografija, atidi mokslininko mintis, savo vertę žinantis objektyvumas natūraliai persipina su lyrine intonacija, dvasingu subjektyvumu, išradingu įvairių žinių, tautų, vaizdinės medžiagos komponavimu. Ir visoje toje slėpiningoje minties, vaizduotės, žinojimo, prisirišimo, nuolat didėjančios atsakomybės (už gyvą mūsų atmintį), bendraminčių pasitikėjimo ir paramos, atkaklaus užsibrėžtų uždavinių sprendimo alchemijoje ima giedruoti, J. Aisčio žodžiais tariant, praeitis kaip galimybių (įstangų) atsarga arba trūkumas (J. Aistis: antgamtinio gyvastingumo protrūkis) arba suvokimas, kad vis dėlto tinkame ilgesniam, sunkesniam darbui, reikliam savo gyvenimo vertinimui, dėmesingam įžvalgumui: kas mes? Iš kur mes? Kam mes?

Pačiu laiku V. ir J. Almonaičiai patikėjo mums dvi dalis ,,Karšuvos“ žinyno. Geopolitiniai sūkuriavimai pirmiausia ugdo vienpusišką pragmatizmą. Istorinė atmintis, visados susijusi su ontologiniais matmenimis, vis labiau atitolsta nuo skaitmeninio žmogaus. Ką reiškia tokiam žmogui Aušros ir Varpo, Akiro-Biržio, J. Yčo, M. Biržiškos, J. Totoraičio, R. Krasausko, Z. Ivinskio, Br. Kviklio, Č. Kudabos ir daugelio kitų šviesuolių pastangos ugdyti Lietuvoje asmenybę, giliai ir nenuviliojamai mylinčią savo žemę…

Trapi ir praeinanti yra šita žemė. Kaip ir mes. Tačiau žemė niekados nemelavo. Meluojame (savo pražūčiai) mes. Štai tokiame skaudžiame susikirtime galime regėti šios knygos (atkreipkite dėmesį: autorių skirtos Gedimino, Pūtvės, Gegužės, Kaltinėnų, Genioto ir kitų Karšuvos žemės pilių žuvusių gynėjų atminimui) melsganoje gelmėje tuos, kurių kasdienybėje buvo gyvybiškai būtina neatšimpanti valia ir tikėjimas, bylojantis vien tai, kuo kiekvienas buvo ir kuo norėjo būti, neapraizgyti lėkšto egzistavimo pagundų, civilizacijos aklaviečių baimės, supaprastinamų tiesų ir vertybių nuoplėšų.

Jie nebuvo dangiškai idealūs. Jie buvo tikri. Šiame tikrume taip darniai vienijasi dvasios amžinybė ir medžiagos laikinumas. Vien tokioje dermėje žodis įstengia tapti kūnu.

Tikriausiai šioje knygoje jus pasieks ir kitos mintys.

Tačiau tikiu, kad viena bus bendra: išmoksime nusilenkti savo Gimtinei.

P. S. Knygoje, greta Lietuvos respublikos kultūros ministerijos, Šilalės rajono savivaldybės administracijos, išvardyti 122 asmenys, pagal savo išgales rėmę šios knygos leidybą, AB spaustuvės „Spindulys“ kruopštumas ir poligrafinės estetikos lygis teikia daug vilčių, galvojant apie savivertės gilėjimą.