Karaliai bepročiai

Visiems, ką domina monarchijos ir kitų valdžios formų istorija, ši knyga bus daug naudingesnė nei krikščioniškos propagandos ir patetikos kupinas Jeano Paulio Roux veikalas „Karalius: mitai ir simboliai“ („Aidai“, 2007). Nors knygoje pirmiausia aprašomi karaliai, turėję vienokią ar kitokią proto negalią ar dvasios ligą, skaitant galima susidaryti gana išsamų didžiausių Europos šalių politinio gyvenimo vaizdą, pradedant Senovės Roma ir baigiant fašizmo laikotarpiu. Tiesa, autorius remiasi tik anglakalbių šalių istorikų, medikų ir kitokių mokslininkų literatūra ir net aprašydamas XVI a. Rusiją vadovaujasi anglų keliautojų, kunigų ir oficialių pasiuntinių teikiamais duomenimis. Taigi erudito akis pastebės nemaža nutylėjimų ir netikslumų. Knygos universalia monarchų ligų istorija neleidžia laikyti ir tai, kad joje daugiausia dėmesio skiriama Anglijos valdovams: tarkime, XXI a. švedų karaliui skiriama vos ne tris kartus mažiau vietos nei XX a. Britų karalystės ministrams pirmininkams. Tiesą pasakius, priėjęs XX a. autorius jau galėtų ir baigti, nes jo samprotavimai apie mažai pasaulyje žinomus britų politikus nesidomintiesiems šios šalies istorija vargu ar įdomūs. O bandymas matuoti vienu matu Hitlerio, Mussolini’o ir Stalino asmenybes labiau panašus į duoklę madai nei į rimtą istorinį tyrimą, juo labiau kad apie tuos valdovus rašoma labai daug ir gana vienodai.

Knyga pravers tiems, kas mėgsta aimanuoti dėl šiuolaikinių politikų amoralumo ir visuomenės ydų. Paskaičius apie karalių sadistinius, šizofreniškus ir kitokius ištvirkėliškus polinkius pamažu pašiurpsta oda ir pamanai, kad Europa, ko gero, niekada neregėjo tokio ramaus ir laisvo nuo karų laikotarpio, kaip dabar. Pasakojimo tonas kartu ir emocionalus, ir moksliškas, nevengiant pastebėti, kad „pačius galingiausius ir turtingiausius princus gali persekioti asmeninė tragedija ir kokių politinių ir visuomeninių padarinių ji gali sukelti“ (p. 154). Kitaip tariant, „turtuoliai irgi verkia“. Vis dėlto tekstas įtraukia vos ne nuo pirmo puslapio, o svarbiausia, kad kiekvieną aprašomą atvejį lydi gausi dokumentika, medicininė „ekspertizė“, meno kūrinių analizės, net intymūs amžininkų pastebėjimai. Pravers paskaityti ne tik besidomintiems istorija, psichologija, sociologija, medicina ar menine kūryba, bet ir tiems, kas tebetiki, jog istorija gali ko nors pamokyti žmoniją.