Kapinių istorijos

Knygoje skelbiami dviejų skirtingų rūšių ir žanrų tekstai. Grigorijaus Čchartišvilio autorinį monologą – esė apie šešias garsiausias pasaulio kapines – papildo detektyviniai apsakymai, kuriuos sukūrė autoriaus alter ego Borisas Akuninas.

Kapinės autorių domina kaip vieta, kur susitelkia laikas, atmintis, labai svarbios būties paslaptys. Tai vieta, kur aiškiausiai galima suvokti, kad mirtis ir gimimas – tai ne sienos, o durys...

Rašytojas, vertėjas, literatūrologas, japonų kultūros specialistas Borisas Akuninas (tikrasis vardas – Grigorijus Čchartišvilis) gimė 1956 m. Gruzijoje. Daugiau kaip 25 knygų autorius dabar gyvena Maskvoje.

Jo knygas gimtąja kalba skaito jau 30 šalių skaitytojai.

G. Čhartašvili teigia: „Rašiau šią knygą ilgai, po vieną – du gabalėlius per metus. Ne tokia tema, kad būtų galima skubėti, be to, ir jaučiau, jog tai nėra vien knyga, bet veikiau kelias, kurį turiu nueiti, ir šiame kelyje neverta beatodairiškai šuoliuoti, nes taip galima praleisti svarbų posūkį ar riboženklį...“

Knyga rašyta penkerius metus. Nepaprastai daug, žinant, kiek knygų per tą laiką parašė šis populiariausias šiuolaikinis Rusijos rašytojas. Parašyta ir žymioji Erasto Fandorino epopėja prasidėjo ir baigėsi vienuolės Pelagijos nuotykiais, o G. Čhartašvili vis mynė senų kapinių takus, bandydamas prisijaukinti mirtį.

„Kapinių istorijos“ - išskirtinė knyga. Ji svarbi ne tik kaip gidas po šešias žymias pasaulio kapines, bet taip pat kaip gidas po B. Akunino kūrybą ir kartu įrodymas, jog B. Akuninas yra daugiau nei pseudonimas, tai personažas, gyvenantis savą gyvenimą, ne visada paklūstantis jo kūrėjo valiai.

Šioje knygoje skaitytojui siūloma kelionė po šešis nekropolius, įkurtus skirtingose pasaulio vietose. Autorius renkasi tik tuos, kuriuose nebelaidojama dabar, kuriuose nėra aštraus skausmo pojūčio – tik sustojęs laikas. Tiksliau laikas, pasukęs sava kryptimi. „Nuo tam tikro laiko pradėjau jausti, kad tie, kurie mirė – neišnyko. Jie liko ten, kur ir buvo, paprasčiausiai mes gyvename skirtinguose laiko matavimuose. Mes vaikštome tomis pačiomis gatvėmis, nematydami vienas kito. (...) Visi, kurie kažkada gyveno, pasilieka amžinai. Taigi mirusieji – mūsų kaimynai ir sugyventiniai“, - taip teigia G. Čhartašvili.

Po kiekvienos esė apie konkrečias kapines B. Akuninas skaitytojams pasiūlo mistinį apsakymą, kurio veiksmas tiesiogiai susijęs su tuo, kas buvo rašyta esė. Šiose apsakymuose skaitytojas išvysta Marksą, Oskarą Wilde`ą ir... Erastą Fandoriną, mėgstamiausią rašytojo herojų.

Kai kurie B. Akunino kūrybos žinovai tvirtina, kad šie apsakymai tikrai nėra geriausia, ką sukūrė šis rašytojas. Nepretenduoju į žinovus, aš juos skaičiau su didžiuliu malonumu, kaip gyvenimo ir mirties žaismę“.

Andrius Navickas


„Žinote, kuo mane labiausiai intriguoja Maskvos, Londono, Paryžiaus, Amsterdamo ir juo labiau Romos arba Jeruzalės gyventojai? Tuo, kad dauguma jų mirę. Apie Niujorko ar Tokijo gyventojus to nepasakysi, nes miestai, kuriuose jie gyvena, pernelyg jauni.

Nuo tam tikro meto ėmiau jausti, kad žmonės, gyvenę iki mūsų, niekur nedingo. Jie liko ten pat, kur buvo, tiesiog mes su jais egzistuojame skirtinguose laiko matavimuose. Mes vaikštome tomis pačiomis gatvėmis, vieni kitiems nematomi. Mes pereiname juos kiaurai, o už stiklinių naujamadiškų statinių fasadų man regisi kadaise čia stovėjusių namų kontūrai: klasikiniai frontonai ir naivūs mezononai, pilni puikybės ažūriniai vartai ir dryžuoti šlagbaumai.

Visa, kas kada nors buvo, ir visi, kurie kada nors gyveno, pasilieka amžinai.“

B. Akuninas