Kalinys

Freida McFadden - šiuolaikinė amerikiečių autorė. Jos romanas „Kalinys“ į mano rankas pateko visai atsitiktinai. Tiesą sakant, knygą perskaičiau ne vedama smalsumo, o todėl, kad ji buvo rekomenduota. Iki tol apie autorę nebuvau nieko girdėjusi. Baigusi skaityti net pagalvojau, kad šios knygos galbūt apskritai neaprašysiu, nes joje radau nedaug dalykų, kuriuos norėčiau išskirti teigiamai. Vis dėlto nusprendžiau pasidalinti savo įspūdžiais.

Knygos viršelis išties gražus, tačiau turinys nuvylė jau nuo pirmųjų puslapių. Siužetą galima nusakyti gana trumpai. Jauna gydytoja įsidarbina kalėjime neatsitiktinai - ten bausmę atlieka jos vaiko tėvas. Gavusi griežtų taisyklių sąrašą, ji imasi darbo, tačiau netrukus pati tas taisykles pažeidžia, siekdama išsiaiškinti praeities aplinkybes. Ji susipažįsta su kaliniais, darbuotojais, o pasakojimas vystomas pirmuoju asmeniu.

Pamažu paaiškėja, kad pagrindinė veikėja augina sūnų, kuris nieko nežino apie savo biologinį tėvą. Nors siužetas turi šiokio tokio polėkio, man jis pasirodė per paprastas ir neįtraukiantis. Knygos pabaigoje pasakotoju tampa sūnus. Jis pasakoja apie motinos būsimą santuoką su nauju gyvenimo draugu ir apie savo pažintį su biologiniu tėvu. Tačiau ši pasakojimo dalis skubota ir ne iki galo įtikina - paauglio mintys skamba gana šabloniškai, trūksta emocinio autentiškumo.

Nepatiko ir romano struktūra bei suskirstymas į dalis. Pagrindinė veikėja Brukė pasirodė ne iki galo atskleista - pritrūksta gilesnio jos vidinio pasaulio, motyvų ir charakterio niuansų. Dėl to buvo sunku su ja susitapatinti ar stipriau įsitraukti į jos istoriją.

Skaitydama pasigedau įtampos, emocinio krūvio ir tikro nerimo jausmo, kurio tikėčiausi iš tokio žanro kūrinio. Atsižvelgiant į autorės populiarumą ir bestselerių statusą, tikėjausi daugiau. Tai privertė susimąstyti, kiek šiandien bestselerio vardas susijęs su literatūrine verte, o kiek su komercine sėkme?

Pastaruoju metu ne kartą pastebiu, kad nemaža dalis šiuolaikinių populiariosios literatūros kūrinių atrodo panašūs vieni į kitus: kažkur jau girdėti siužeto sprendimai, veikėjų tipažai ir pasakojimo būdas. Todėl vien gražaus viršelio ar sėkmingos reklamos nepakanka.

Mano nuomone, „Kalinys“ parašytas skubotai. Personažams ir jų vidiniam pasauliui skirta per mažai dėmesio, todėl istorija atrodo paviršutiniška. Būtent tas paviršutiniškumas ir tampa didžiausiu romano trūkumu.

Ne pirmą kartą tenka susidurti su knygomis, kurios yra storos, gražiai išleistos ir sulaukusios ne vieno pakartotinio leidimo, tačiau jų turinys nesudaro ryškesnio pasakojimo vaizdo. Tai vis dar kelia nuostabą.

Šį romaną rekomenduočiau ieškantiems lengvo, greitai skaitomo ir didesnio susikaupimo nereikalaujančio skaitinio. Vis dėlto man jis pasirodė menkai įsimenantis ir neturintis dvasinės vertės. Greičiausiai jo stiprybė slypi tame reklaminiame patrauklume ir plačioje auditorijoje, tačiau ilgalaikio literatūrinio įspūdžio jis man nepaliko.

© Alicija Valentukevičiūtė, 2026